Rugilė Trumpytė

Publikavo skiltyje Kita

Sužinoti, kokios interesų grupės dalyvauja sprendimų priėmime Lietuvoje, praktiškai – neįmanoma misija. Dažniausiai interesų grupės politikus ir valstybės tarnautojus siekia paveikti neoficialiais būdais, pasinaudodami pažintimis, siūlydami finansinį atlygį, aukodami arba kitaip remdami politines partijas. Pernai „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atlikto lobistinės veiklos tyrimo rezultatai atskleidė, kad efektyviausiai šias strategijas panaudoja ne registruoti lobistai, o asociacijos.

Tyrimas parodė, kad lobistinės veiklos įstatymas Lietuvoje neveikia ir ši veikla šalyje vis dar suvokiama primityviai. Dėl taip ir nesusiformavusios atskaitingos lobistinės veiklos praktikos, neefektyvaus  reguliavimo ir nepakankamo politikų atskaitingumo priimant sprendimus atsiranda reali rizika, kad sprendimai bus priimami įteisinant korupciją. Apie tokius atvejus, kai valdžios atstovai priimdami sprendimus siekė naudos konkrečioms interesų grupėms, neatsižvelgdami į visuomenės interesus, teigia žinantys 8 iš 10 verslininkų.

Net geriausi lobistinę veiklą reguliuojantys įstatymai turi spragų, tačiau pasaulinė praktika rodo, kad sprendimų priėmimą praskaidrina ir atskiros iniciatyvos.  Prie atskaitingesnio sprendimų priėmimo prisideda efektyvios kaštų ir naudos analizės, konkretūs sprendimų argumentai, siūlomų sprendimų poveikio analizė. Be to, sprendimų priėmimą praskaidrintų ir politikų viešinami susitikimų protokolai, kai juose aptariami su oficialiomis jų pareigomis susiję klausimai.

Kaip Lietuvoje priimami įstatymai? Kokie būdai galėtų būti pasitelkti kovojant su korupcijos įteisinimu?

“Transparency International” Lietuvos skyriaus projektų vadovės Rugilės Trumpytės pranešimas “Prieš įteisinant korupciją: ką tyrimai sako apie įtakos darymą sprendimų priėmimui Lietuvoje” jau šį penktadienį bus skaitomas Lietuvos kriminologų asociacijos organizuojamoje konferencijoje „Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslas susitinka su praktika“.

Konferencijos programa: http://www.kriminologija.lt/.

Išsamesnė informacija: Evaldas Visockas, el. paštas evaldas.visockas@teise.org, tel. +37061205626.

registration is closed

Publikavo skiltyje Kita

Mielieji,

informuojame, kad dėl gausaus susidomėjusių konferencija „Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslas susitinka su praktika“ skaičiaus, registracija skelbiama baigta.

Ačiū už aktyvų domėjimąsi nusikaltimų prevencijos tema!

Tai pat primename apie pasikeitusią renginio vietą: konferencija vyks Teisingumo ministerijos Konferencijų salėje (Gedimino pr. 30, IV aukštas, Vilnius).

Iki malonaus bei turiningo pasimatymo renginyje!

prof. dr. Aleksandras Dobryninas

Publikavo skiltyje Kita

„Nėra nieko praktiškesnio negu gera teorija“, ­ – buvo įsitikinęs garsusis psichologas Kurtas Lewinas.  Pažvelgus į nusikaltimų prevencijos praktikos istoriją nesunku pastebėti, kad žinomiausi ir efektyviausi projektai visuomet buvo formuojami atsižvelgiant į tam tikras kriminologines idėjas, galinčias atsakyti į opiausias visuomenės kriminogenines problemas.

Egzistuoja trys pagrindinės socialinės tvarkos palaikymo būdus aiškinančios teorijos. Kriminologai klasikai bausmei priskiria įbauginimo funkciją, kai bausmė suprantama kaip valstybės perspėjimas piliečiams: nebandykite pažeisti pamatinių piliečių teises saugančių įstatymų, nes gauta neteisėta nauda arba malonumas bus su kaupu atsvertas patirto bausmės skausmo.

Kriminologai pozityvistai nusikaltimą traktuoja kaip nesėkmingą individualios arba kolektyvinės adaptacijos prie besikeičiančių socialinių sąlygų fenomeną. Tai yra savotiška socialinė patologija, kurią reikia arba gydyti, arba prevenciškai užbėgti už akių. Žinant veiksnius, kurie sukelia negalavimą, įmanoma parinkti priemones arba procedūras, sumažinančias arba pašalinančias susirgimo riziką. Tokiu principu veikia visos garsios prevencinės programos.

Kritiniai ir kultūriniai kriminologai nusikaltimus traktuoja kaip socialinį konstruktą, atspindintį visuomenėje egzistuojančius kultūrinius, socialinius, ekonominius ir politinius konfliktus. Nusikaltimus galima dekonstruoti arba – kalbant kriminologine kalba – dekriminalizuoti. Dekriminalizacija suponuoja ne tiek formalų tam tikro nepageidaujamo veiksmo išbraukimą iš nusikalstamų veikų sąrašo, kiek politinį kriminalizaciją lemiančių veiksnių įveikimą ir pašalinimą.

Įvardinti socialinės tvarkos palaikymo būdai patys savaime nėra universalūs. Kiekvienas iš jų turi privalumų, bet turi ir trūkumų, nubrėžia savo tinkamumo ribas ir sritis, kuriose jie neveikia, arba net sukelia priešingą efektą. Visuotinio recepto, kuris tiktų visiems, visada ir visur, nėra. Nebent toks receptas atkartotų Aristotelio politinę formulę: „viską reikia gerai sumaišyti“. Tačiau prevencinių įrankių pasirinkimas ir jų proporcija yra ne mokslininko arba vykdytojo, bet išmintingo politiko kompetencija, be kurios, deja, net pačios geriausios teorijos niekada netaps gerosiomis praktikomis.

Vilniaus universiteto Kriminologinių studijų centro vadovo profesoriaus Aleksandro Dobrynino pranešimas „Įbauginimas, prevencija ir dekriminalizacija“ bus skaitomas balandžio 8 dieną vyksiančioje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslas susitinka su praktika“.

dr. Alfredas Kiškis

Publikavo skiltyje Kita

1,5 milijardo eurų arba 5 procentai bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas. Sumažinus nusikalstamumo žalą bent dešimtadaliu, Lietuvos visuomenė neprarastų (sutaupytų) po 150 milijonų eurų kasmet.

Vieni žmonės daugybę kartų nukenčia nuo nusikaltimų, kiti – ypatingai retai. Įtakos tam turi žmonių elgesys, išvaizda, turtinė padėtis, lytis, amžius ir kitos savybės. Viktimologinė prevencija – viena iš nusikaltimų prevencijos rūšių. Tai priemonės, kurių asmenys imasi, kad netaptų nusikaltimų aukomis. Daugelis žino labiausiai paplitusius saugojimosi būdus, apie kitus nėra girdėję, tačiau net ir žinodami žmonės ne visada kruopščiai saugosi dėl įvairių priežasčių. Dažnai nusikaltimo grėsmė tiesiog atrodo mažai tikėtina.

Veiksminga, tinkamai organizuojama nusikalstamumo prevencija yra viena iš pelningiausių veiklos sričių. Tyrimai rodo, kad kai kurios nusikaltimų prevencijos priemonės yra ypatingai ekonomiškai naudingos – prevencijai išleistas 1 doleris leidžia sutaupyti net iki 12 dolerių. Ar daug yra verslo sričių, kuriose pasiekiamas toks rezultatas? Tačiau, kad veiksminga nusikalstamumo prevencija vyktų plačiu mastu ir duotų daug naudos, reikalinga jos galva, rankos ir kojos – tai pagal pažangiausių valstybių patirtį veikiantys Nacionalinė nusikalstamumo prevencijos taryba ir Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras.

Kai kuriems nusikaltimams galima pasiruošti arba, kaip liaudyje sakoma, užbėgti už akių. Nuo pasiruošimo priklauso, kokio dydžio žalą patirsime: ji gali būti milžiniška ar sumažinta iki minimumo. Kokių priemonių turėtų būti imtasi? Ką mums reikia žinoti ir suprasti?

Kriminologo, viktimologo dr. Alfredo Kiškio pranešimas “Viktimologinė nusikaltimų prevencija: ar užtenka vien saugotis?” bus skaitomas balandžio 8 dieną kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje “Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslassusitinka su praktika”.

 

Publikavo skiltyje Kita

Informuojame, kad dėl didelio užsiregistravusių dalyvių skaičiaus, konferencijos vieta perkeliama į Teisingumo ministerijos konferencijų salę adresu Gedimino pr. 30. Kadangi sveikinimo žodžius sakys Teisingumo ministras Juozas Bernatonis ir Lietuvos teisės instituto direktorė Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė, šiek tiek koreguota ir konferencijos programa. Programą galite atsisiųsti pdf formatu.

Su atnaujinta programa galite susipažinti žemiau:

 

PROGRAMA

8.00 Dalyvių registracija

I pranešimų sekcija. Moderuoja Antanas Jatkevičius, Lietuvos teisės institutas

8.30 Konferencijos atidarymas

Teisingumo ministro Juozo Bernatonio sveikinimo žodis

Lietuvos kriminologų asociacijos pirmininko Simono Nikarto sveikinimo žodis

Lietuvos teisės instituto direktorės Jurgitos Paužaitės-Kulvinskienės sveikinimo žodis

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekano Arūno Poviliūno sveikinimo žodis


8.45 Aleksandras Dobryninas, Vilniaus universitetas
Įbauginimas, prevencija ir dekriminalizacija: teoriniai ir praktiniai aspektai
9.00 Gintautas Sakalauskas, Lietuvos teisės institutas/Vilniaus universitetas
Nusikaltimų prevencijos programų Lietuvoje nuostatos: tarp absurdo ir kokybės
9.15 Algimantas Čepas, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras
Sinergija nusikaltimų prevencijoje: Nacionalinės nusikaltimų prevencijos tarybos modelis
9.30 Alfredas Kiškis, Mykolo Romerio universitetas
Viktimologinė nusikaltimų prevencija: ar užtenka vien saugotis?
9.45 Diskusijos

10.15 Kavos pertrauka

II pranešimų sekcija. Moderuoja Jolanta Aleknevičienė, Lietuvos karo akademija
10.40 Evaldas Visockas, Lietuvos teisės institutas
Pasitikėjimu grįstos kriminalinės justicijos politikos perspektyvos Lietuvoje
10.55 Maryja Šupa
Socialinė kontrolė miesto erdvėje: Vilniaus atvejis
11.10 Artūras Paltarackas, HNIT-BALTIC
Geografinės įžvalgos ir nusikaltimų prevencija
11.25 Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas, Klaipėdos universitetas
Erdvinė nusikaltimų analizė ir jos implikacijos: kuo pavojinga GIS ir sociologinės vaizduotės bičiulystė?
11.40 Diskusijos

12.00 Pietų pertrauka

III pranešimų sekcija. Moderuoja Evaldas Visockas, Lietuvos teisės institutas
13.00 Laima Žilinskienė, Vilniaus universitetas
Formuotojų ir praktikų nesuderinamumo aspektai kriminologijos lauke
13.15 Liutauras Lukošius, Advokatas
Ar baudžiamoji atsakomybė yra veiksmingiausia atgrasymo priemonė „baltųjų apykaklių“ nusikaltimams?
13.30 Rugilė Trumpytė, Transparency International Lietuvos skyrius
Prieš įteisinant korupciją: ką tyrimai sako apie įtakos darymą sprendimų priėmimui Lietuvoje?
13.45 Gytis Andrulionis, Advokato Gyčio Andrulionio kontora
Viešojo sektoriaus informacijos viešinimas – reikalavimai, praktika, rezultatai. Ar savitikslis procesas gali virsti efektyviu prevencijos įrankiu?
14.00 Diskusijos

14.20 Kavos pertrauka

14.40 Salomėja Zaksaitė, Mykolo Romerio universitetas
Ar įmanoma dopingo vartojimo prevencija? Rusijos lengvaatlečių atvejo studija
14.55 Ilona Michailovič, Liubovė Jarutienė, Lietuvos teisės institutas
Lygtinio paleidimo teorijos ir praktikos peripetijos
15.10 Rūta Vaičiūnienė, Lietuvos teisės institutas
Įkalinimo įstaigų Lietuvoje reformavimo kryptis, įgyvendinimas, implikacijos
15.25 Diskusijos

16.00 Konferencijos uždarymas

 

 

 

Laisvė

Publikavo skiltyje Renginiai

Nors Bausmių vykdymo kodekso normų pakeitimai sudaro sąlygas taikyti lygtinį paleidimą platesniam nuteistųjų ratui, pastebimas paradoksas: statistika rodo, kad lygtinai paleidžiamų asmenų skaičius pastaraisiais metais mažėjo.

Kas nulemia tokias tendencijas? Tyrimo, kurio dalis rezultatų bus pristatyti Lietuvos kriminologų konferencijoje, pamatas ir pagrindinis atspirties taškas yra  dr. Andželikos Vosyliūtės anksčiau atlikta teismų praktikos lygtinio paleidimo bylose analizė. Ši analizė atskleidė, kad, nagrinėjant lygtinio paleidimo bylas, teismuose neretai remiamasi itin skirtingais kriterijais, o kai kuriais atvejais tie patys kriterijai teismų yra interpretuojami nevienodai. Be to, A. Vosyliūtės tyrimo rezultatai rodo, kad, atsiradus palankesnėms galimybėms įvertinti lygtinio paleidimo siekiančių nuteistųjų nusikalstamo elgesio riziką, teismai vis dar yra linkę remtis kiek kitokiais nuteistąjį charakterizuojančiais kriterijais. Nors pastaraisiais metai priimti Bausmių vykdymo kodekso normų pakeitimai sudaro sąlygas taikyti lygtinį paleidimą platesniam nuteistųjų ratui, vis dėlto statistiniai duomenys rodo, kad lygtinai paleidžiamų asmenų skaičius pastaraisiais metai mažėjo.

Stebint tai, kaip pastaraisiais metais yra taikomas lygtinio paleidimo institutas, kyla klausimas, kas gali turėti įtakos teismų praktikos skirtumams, lygtinio paleidimo taikymo arba netaikymo motyvams, sąlyginai nedideliam lygtinai paleidžiamų asmenų skaičiui. Ieškodamos atsakymų į šiuos klausimus, mokslininkės žvelgia į lygtinio paleidimo taikymo problemas iš kelių skirtingų perspektyvų. Atliktas kokybinis tyrimas, kuriuo gilintasi į lygtinio paleidimo komisijų darbą, jų sprendimus veikiančius veiksnius, taip pat nagrinėti teisėjų darbo ir sprendimų priėmimo ypatumai, analizuotos socialinio tyrimo išvados dėl lygtinio paleidimo siekiančių asmenų. Tyrimu siekta aprėpti kuo daugiau veiksnių, galinčių turėti įtakos lygtinio paleidimo taikymui ir atsižvelgti į atskirų lygtinio paleidimo pakopų ypatumus, neapsiribojant vien teismų praktika.

Atlikto tyrimo rezultatai turėtų padėti tiek teoretikams, tiek praktikams pamatyti lygtinį paleidimą teisėjų ir lygtinio paleidimo komisijų narių akimis bei paskatinti dialogą, bendradarbiavimą tarp sprendimus priimančių teisėjų, pataisos namų darbuotojų, visuomenės atstovų. Taip pat tyrimo rezultatai turėtų padėti atrasti konstruktyvius esamų problemų dėl lygtinio paleidimo sprendimo būdus, pateikti rekomendacijas dėl sklandesnio šio instituto taikymo.

Teisininkės, kriminologės dr. Ilonos Michailovič ir teisės psichologijos Liubovės Jarutienės pranešimas „Lygtinio paleidimo teorijos ir praktikos peripetijos“ balandžio 8 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos  konferencijoje “Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslas susitinka su praktika”.

 

dr. Algimantas Čepas

Publikavo skiltyje Renginiai

„Nusikaltimai – rimtas reikalas, todėl neturi būti paliktas tik policijos rūpesčiui,“ – skelbia legendinis Skotland Jardo šūkis. Kodėl ši išmintis vis dar vangiai įsisąmoninama mūsų šalyje?

Jau dešimt metų nusikaltimų Lietuvoje mažėja. Bet smurto mastais Lietuva vis dar gerokai išsiskiria Europoje. Vien nužudymų mūsų valstybėje padaroma beveik šešiskart daugiau nei kitose Europos šalyse. Tokią skaudžią statistiką nulemia prastai veikiantis nusikaltimų prevencijos mechanizmas. Nusikaltimų prevencija, pastangos išrauti nusikaltimų šaknis –  kažkada buvo bent jau deklaratyviai pripažįstamos kaip svarbus valstybės ir visuomenės gyvenimo elementas. Tačiau jau beveik dešimtmetį nusikaltimų prevencijai pripažįstama svarba menksta. Pati prevencijos sąvoka stumiama iš valstybės institucijų žodyno. Formuojasi klaidingas požiūris, kad nusikaltimų prevencija – tik policijos reikalas.

Kriminogeninė situacija – įvairiapusis reiškinys, kuris gali būti gerinamas tik bendromis valstybės, savivaldybių, viešojo ir verslo sektorių pastangomis. Apie tai, kad trūksta institucijų bendradarbiavimo, kalbėta po kiekvienos pastarojo meto tragedijos: Dembavoje, Kėdainiuose, Kražiuose ir kitur. Tačiau kas daroma? Nedaug. Kol kas kalbos ir lieka kalbomis. Vis dėlto net ir puikiai dirbančios valstybinės ir nevalstybinės institucijos veikdamos atskirai nepasieks tokių rezultatų, kurie būtų įmanomi apjungus turimus resursus ir disponuojamus pajėgumus.

Tokį reikšmingą – jungiamąjį – vaidmenį galėtų atlikti gerosios Skandinavijos ir Vakarų Europos valstybių praktikos pavyzdžiui įkurtas Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centras. Per du dešimtmečius turtingą institucinę patirtį sukaupęs Centras užsibrėžė ambicingą tikslą – atgaivinti Nacionalinę nusikaltimų prevencijos tarybą kaip valstybės institucijų, savivaldos, bendruomenių, verslo ir viešojo sektorių forumą, kuriame būtų dalijamasi naujausia patirtimi, su kokiomis problemomis susiduriama skirtinguose Lietuvos regionuose ir kokie jų sprendimo būdai multiplikuotini valstybės mastu, generuojamos ir remiamos socialinės iniciatyvos krimimogeninei situacijai gerinti.

Teisininko, kriminologo dr. Algimanto Čepo pranešimas „Sinergija nusikaltimų prevencijoje: Nacionalinės nusikaltimų prevencijos tarybos modelis“ balandžio 8 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos  konferencijoje „Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslas susitinka su praktika“.

 

Copy of Gintautas Sakalauskas_web

Publikavo skiltyje Kita

Gyventojų rūpestis saugumu, kylančios tariamos ar tikros grėsmės ir baimės – bet kurios visuomenės gyvenimo dalis. Tuo pačiu – ir politinių sprendimų objektas. Nes politiniame lygmenyje – ypač artėjančių rinkimų akivaizdoje – ignoruoti gyventojams svarbią nusikalstamo elgesio prevencijos temą būtų pernelyg neįžvalgu.

Spręsti ar „spręsti“ – kai politiniu lygiu imamasi nusikalstamo elgesio problemos, kriminologai gali nesunkiai nustatyti, kuris iš galimų būdų yra prioritetinis. Lietuvoje buvo, yra ir turbūt bus tiek vienų, tiek ir kitų sprendimų pavyzdžių. Žvelgiant į pastarųjų metų aktualijas, kriminologine prasme graudžiai atrodo prieš metus pavasarį priimta „Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programa“: daug su elementariomis šiuolaikinėmis kriminologinėmis žiniomis ir žinomais kriminologinių tyrimų rezultatais nesuderinamų nuostatų. Priešingas pavyzdys – kiek anksčiau priimta „Nacionalinės kovos su korupcija 2015–2025 metų programa“.

Tiek blogosios, tiek gerosios praktikos pavyzdžiai įdomūs, diskutuotini bei vertintini. Pirmiausia, jie parodo valdžios institucijų suvokiamą nusikalstamo elgesio ir jo prevencijos galimybių diskursą, turimą kriminologinį įdirbį ir apskritai – pagarbą mokslinėms žinioms. Antra, toks įvertinimas leidžia prognozuoti valdžios numatytų priemonių veiksmingumą bei efektyvumą.

Tyrimai rodo, kad nusikalstamo elgesio gali būti daugiau arba mažiau. Šiandien jau įmanoma išskirti bei įžvelgti tam tikrą nusikalstamo elgesio struktūrą, dinamiką ar paplitimą lemiančius veiksnius. O kaip nustatyti šių veiksnių kilmę?

Teisininko, kriminologo dr. Gintauto Sakalausko pranešimas „Nusikaltimų prevencijos programų Lietuvoje nuostatos: tarp absurdo ir kokybės“ balandžio 8 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos  konferencijoje „Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslas susitinka su praktika“

 

Publikavo skiltyje Renginiai

Šiemet Lietuvos kriminologų asociacijos konferencija skirta nusikaltimų prevencijos temai. Temai, kuri paskutiniu metu persikėlė į antrą planą, dėl politinio nestabilumo regione ir ekonominių iššūkių valstybei.

Tačiau nusikaltimų prevencijos poreikis nesumažėjo. Priešingai. Šiuolaikinių valstybių viešo saugumo politikoje nusikaltimų prevencija užima vis svarbesnį vaidmenį. Nuo požiūrio, kad situaciją išspręs vis griežtesnės nusikaltimų kontrolės priemonės, pereinama prie vadybinio nusikaltimų kontrolės modelio. Valstybinių institucijų kovą su pasekmėmis (nusikaltimais), keičia nuomonė, kad reikėtų orientuotis į žalos visuomenei ir valstybei mažinimą. Todėl vis daugiau kalbama apie kriminalinės justicijos reinvesticiją – duomenimis pagrįstą požiūrį į viešą saugumą, įkalintų asmenų skaičiaus ir su tuo susijusių valstybės išlaidų mažinimą, strategijas, kurios gali sumažinti nusikaltimų ir sumažinti recidyvo atvejų. Kaip pagrindinius pagalbininkus šiame darbe valstybės pasitelkia mokslininkus kriminologus, sociologus, psichologus, teisininkus.

Balandžio 8 d. vyksiančioje konferencijoje mokslininkai ir praktikai savo pranešimuose kalbės apie tai ką rodo jų tyrimai, kokie egzistuoja įrankiai nusikaltimų prevencijai ir kaip juos galima pritaikyti efektyvesnei nusikaltimų prevencijos ir kontrolės politikai. Konferencijos pranešimai apims tokias svarbias temas kaip efektyvios nusikaltimų prevencijos politikos formavimas, korupcinių nusikaltimų kontrolės mechanizmai, įkalintų asmenų resocializacija ir kitas naujai atsirandančias nusikaltimų kontrolės temas.

Kviečiame į konferenciją ne tik klausyti pranešimų, bet ir aktyviai dalyvauti diskusijose.

Programą galite atsisiųsti pdf formatu. O čia galite užsiregistruoti.