Liutauras Lukošius

Publikavo skiltyje Interviu

Kriminologija: kokia pirmoji pažintis?

Būsiu atviras. Tikroji pažintis su kriminologija atėjo su praktika. Dirbant ikiteisminio tyrimo pareigūnu, vėliau – advokatu tapo akivaizdu, jog tam tikroms situacijoms nebepakanka formalaus teisės normų žinojimo, taikymo. Sudėtingose situacijose, ypač baudžiamosiose bylose, pradėjau kelti klausimą – ar baudžiamoji politika nėra beprasmė, į ką ji nukreipta? Deja, kartais galvoju, kad pastaruoju metu baudžiamųjų bylų statistika ir jos skaitinė išraiška yra kur kas svarbesnė nei tikrasis teisingumo siekimas.

Kaip manote, ar kriminologijai reikia pašaukimo?

Manau, kad taip. Pašaukimą suprantu kaip socialinį jautrumą procesams, kurie vyksta šalia mūsų. Prisipažinsiu, kartais sunku atsiriboti nuo visuomenėje vyraujančių stereotipų, susijusių su nusikalstamumu ar atskiromis nusikalstamomis veikomis, tačiau stengiuosi kiekvieną kartą vis iš naujo permąstyti ir savęs klausti – ar tikrai viskas taip paprasta? Pradėjus analizuoti kriminologinius tyrimus matau, kaip jų trūksta sprendimų priėmėjams, turintiems svertus įgyvendinti tam tikrą politiką.

Lūkesčiai ir realybė: ko tikėtasi ir kas pasiteisino?

Nuoširdžiai džiaugiuosi prisijungęs prie Lietuvos kriminologų asociacijos. Atvira idėjoms aplinka suteikia galimybę ne tik būti išgirstam, bet kartu su bendraminčiais leidžia siekti bendrų tikslų. Būtent tokia aplinka sudaro prielaidas vystyti bendras idėjas ir skleisti jas visuomenei.

Kriminologija ir stereotipai: kurie atitinka realybę, o kokie – labiausiai erzinantys?

Šiuo metu visuomenėje, o ypač viešojoje erdvėje, pastebiu, kad yra labai daug nepagrįstai skleidžiamų stereotipų apie nusikalstamumą. Kaip pavyzdį galėčiau nurodyti nuolatinį norą griežtinti bausmes korupcinio ar finansinio pobūdžio nusikaltimus padariusiems asmens turint įsitikinimą, kad didesnė galima bausmė turėtų atgrasyti nuo nusikaltimo darymo. Deja, taip tikrai nėra. Sprendimų priėmėjai nesistengia, kad galimi jų siūlymai būtų įvertinti ir kriminologiniu požiūriu ar bent remtis kriminologijos žiniomis. Būtent kriminologas nuolatinių pasiūlymų griežtinti bausmes kontekste gali pasiūlyti padaryti protingą ir savalaikę pauzę, siekiant visapusiškai įvertinti sprendimo pasekmes. Nuolatinis manipuliavimas bausmių griežtinimu veda į aklavietę, nes nepagrįsti lūkesčiai neduoda norimo rezultato.

Jeigu nebūtumėte kriminologas, būtumėte…

Tuo kuo esu – advokatu. Kita vertus, specializuojantis baudžiamosiose bylose, sudėtinga nebūti kriminologu…dalyvaudamas baudžiamajame procese nagrinėji ne tik konkrečias teises normas ar procedūras, bet ir vertini pačią įtariamojo, kaltinamojo socialinę aplinką, proceso trukmę ir jo įtaką galimam teismo sprendimui. Taip pat svarstai, ar būtent baudžiamoji atsakomybė konkrečiu atveju būtų veiksmingiausia priemonė.

Jūsų misija LKA: kokia ji?

Populiarinti kriminologiją, skleisti žinią apie kriminologijos mokslo tyrimus ir rezultatus.  Stengiuos, kad į asociacijos veiklą, jos organizuojamus renginius įsitrauktų ir teisininkai praktikai, kurių įžvalgos galėtų pasitarnauti kriminologiniams tyrimams ar bendriems darbams.

Jūsų kriminologinė silpnybė.

Silpnybės dėliojasi tarp klasikos ir šiuolaikinių kūrinių – filmai „Krikštatėvis“ ir Stiego Larssono Millennium trilogija  („Mergina su drakono tatuiruote“, „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ ir „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“).

Ar egzistuoja tobulas nusikaltimo planas?

Taip, kodėl ne? Tačiau kiekvienas tobulas nusikaltimo planas gali būti sugriautas profesionalaus jo įvertimo.

 

dr. Skirmantas Bikelis

Publikavo skiltyje Nuomonės

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos derybininkas Vytautas Bakas viešai pareiškė, kad jo partija planuoja įteisinti civilinę konfiskaciją ir tai galėtų tapti „revoliuciniu sprendimu kovojant su korumpuotais valdininkais ir politikais“. Civilinė konfiskacija – kas tai ir kiek aštrus šis ginklas kovoje su korupcija?  

Civilinė konfiskacija – sudėtinga procedūra, apimanti kelis svarbius etapus. Pirmiausiai vykdoma nepagrįstai įgyto turto paieška, jis areštuojamas (kad nebūtų pradangintas), surenkami išsamūs duomenys apie turto kilmę. Šiuos darbus paprastai atlieka finansinių tyrimų tarnybos. Kitas etapas – teisminis procesas (ginčas) su faktiniu turto valdytoju, kuriame prokuroras teismui pateikia finansinių tyrimų tarnybų surinktus duomenis apie turto kilmę, o faktinis turto valdytojas mėgina įrodyti turto teisėtumą. Įvertinęs, kuri šalis pateikė įtikinamesnius duomenis, teismas padaro išvadą, ar ginčijamas turtas (jo dalis) yra teisėtos kilmės. Ir tik tada gali būti priimtas sprendimas nepagrįstos kilmės turtą konfiskuoti. Po šio sprendimo prasideda kitas etapas – valstybės ar savivaldybės institucijos imasi konfiskuotą turtą realizuoti, kad valstybė iš jo turėtų naudos. Toks yra universalus civilinės konfiskacijos modelis, taikomas civilinę konfiskaciją įteisinusiose valstybėse. Pavyzdžiui, Europoje civilinė konfiskacija taikoma Airijoje, Anglijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje. Toks modelis galėtų būti įgyvendintas ir Lietuvoje. Esminis dalykas, kuo skiriasi skirtingų valstybių civilinės konfiskacijos įstatymai, ir dėl ko būtų svarbu apsispręsti Lietuvoje – tai asmenų ratas, dėl kurių įtartinos kilmės turto galėtų būti pradedama civilinės konfiskacijos procedūra.

Ar į šių asmenų ratą galėtų pakliūti valdininkai ir politikai? Iš principo taip, jiems juk keliami aukščiausi skaidrumo reikalavimai. Tik, ko gero, sutiksite, kad tirti kiekvieno valstybės tarnautojo ir politiko turto kilmę būtų pernelyg drastiškas sprendimas, o ir teisėsaugos resursų tam nepakaktų. Neaiškios kilmės turto finansiniai tyrimai yra labai sudėtingi, rimtų stambių tokių tyrimų atlikti įmanoma vos keletą ar keliolika per metus. Tad išskaidžius teisėsaugos resursus daugybei smulkių, bet daug laiko ir darbo „suvalgančių“ tyrimų, „stambių žuvų“ nebeliktų kam tirti. Dėl to, manytina, civilinės konfiskacijos procedūrą vertėtų pradėti tuomet, kai įtartino turto vertė siekia bent 100 tūkst. ar pusę milijono eurų. Smulkesnes žuveles būtų galima palikti mokesčių inspektorių žiniai. Kitas dalykas, jei asmeniui yra pareikšti įtarimai dėl korupcinio nusikaltimo. Tuomet įtartino turto vertės riba galėtų būti ir žemesnė.

Pasvarstykime: gal Lietuvoje pakaktų ir to, ką jau turime? Jei pas asmenį surandama nedeklaruoto turto, jis turi sumokėti pajamų mokestį. Jei žmogus nuteisiamas dėl korupcijos, jo neteisėtai gauta nauda gali būti konfiskuojama baudžiamuoju nuosprendžiu.

Vis dėl to šios priemonės nėra pakankamos. Daugiausia, ko galima pasiekti vykdant mokestinio turto kilmės nustatymo ir jo apmokestinimo procesus – kad asmuo susimokėtų 15 procentų nuo neaiškios kilmės turto vertės gyventojų pajamų mokesčio bei delspinigius ir mokestinę baudą. Tai yra šis tas, bet civilinė konfiskacija leistų iš „stambiųjų žuvų“ paimti visą nepagrįstos kilmės turtą (teisėtai įgytą turtą, suprantama, paliekant jo savininkui).

Konfiskavimas baudžiamajame procese galimas tik tuomet, kai asmuo yra „pagautas“ ir nuteistas. Surinkti pakankamai įrodymų korumpuoto asmens nuteisimui yra labai sudėtinga. Tačiau tai dar ne viskas. Išnarplioti sudėtingas nuteistojo turtines machinacijas iki tokio lygio, kokio reikalauja baudžiamasis procesas – kad neliktų nė menkiausios abejonės dėl turto kilmės – yra taip sudėtinga, kad praktikoje tai beveik niekad nepavyksta, arba jei ir pavyksta, tai tik dėl labai nedidelės neteisėtai įgyto turto dalies. Juolab, kad baudžiamajame procese iki šiol dar nėra pavykę konfiskuoti tokio neteisėtos kilmės turto, kuris būtų įgytas ne iš to nusikaltimo, dėl kurio asmuo nuteistas, bet iš jo kitos, pvz., ankstesnės neteisėtos veiklos.

Ar civilinės konfiskacijos įteisinimas galėtų sukelti revoliuciją kovoje su korupcija? Šių siūlymų efektyvumą nulems tai, kaip idėja bus įgyvendinama. Ar nebus užsimota pernelyg plačiai, ar nebus paviršutiniškai siekiama greitų rezultatų? Ar nebus išbarstyti teisėsaugos resursai, ar bus surinkta ir išlaikyta pakankamai kvalifikuota tyrėjų komanda? Taip pat labai svarbu, kaip tyrėjams ir prokurorams sektųsi išaiškinti painias turto užvaldymo schemas, ar pavyktų teismuose įrodyti užmaskuoto, kitiems asmenims ir bendrovėms ar net užjūrio holdingams perleisto turto ryšį su konkrečiu korumpuotu asmeniu – faktiniu to turto valdytoju. Ar tai bus kada nors pasiekta? Aš esu optimistas.

Komentaro autorius dr. Skirmantas Bikelis yra tyrimo „Kad nusikaltimai neapsimokėtų: tradiciniai ir modernūs konfiskavimo mechanizmai“ vadovas.

Savaitraštis "Veidas"

Publikavo skiltyje Interviu

„Niekas iš kriminologų nesako, kad nereikia bausti už nusikaltimus, – bausti reikia, tačiau bausti tuos, kuriuos būtina. Mūsų Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta, kad reikia nubausti visus, o Europa remiasi diskrecinio baudžiamojo persekiojimo principu – pirmiausia įvertinama, ar yra reikalas žmogų gaudyti ir bausti.

(…) Kažkodėl nuo sovietmečio preziumuojama, jog pagrindinis nukentėjusiojo interesas byloje – kad kaltininkas būtų uždarytas, o ne kad būtų atlyginta žala, kad nukentėjęs asmuo vėl kiek įmanoma gerai jaustųsi. Pas mus dėmesys sutelkiamas tik į bausmę, keršto troškimo patenkinimą“ – apie bausmių skyrimo ypatumus ir bausmę kaip sprendimą, ne keršto priemonę kalba LKA vadovas dr. Algimantas Čepas.

Visą interviu kviečiame skaityti savaitraštyje „Veidas“.

Consumer affairs nuotr.

Publikavo skiltyje Kita

Siaubo apimta Teksaso gyventoja pranešė pareigūnams, kad kaukėti vyriškiai paryčiais įsiveržė į namus ir pagrobė jos vyrą. Intensyvios paieškos nedavė rezultatų, tačiau po poros dienų vyras grįžo pats.

Pagrobimo istorija subliuško, paaiškėjus, kad vyriškis labai norėjo pašėlioti su draugais, tik bijojo apie tai prasitarti žmonai. Dėl šios priežasties paprašė, kad bičiuliai imituotų jo pagrobimą.

Stebėtinai keistas vakarėlio organizavimo planas vyriškiui pelnė 5 tūkstančių dolerių  baudą.

Išsamiau: http://bit.ly/2dROGnx

Pokalbis

Publikavo skiltyje Kriminologija

Būti išklausytam ir išgirstam – tokia yra pagrindinė programos „Klausytojai“ idėja. Kalbėjimosi terapija padeda nuteistiesiems įveikti depresines nuotaikas, išlaikyti socialinius įgūdžius, užmegzti draugiškus ryšius.

„Pradėjau matyti šviesą tunelio gale, galiu kurti ateities planus. Anksčiau mano gyvenime nebuvo nei planų, nei vilties,“ – apie  teigiamus kalbėjimo inspiruotus pokyčius kalba vienas programos „Klausytojai“ dalyvių.

Šiaurės Airijoje pradėta įgyvendinti programa palaipsniui persikelia ir į kitas šalies įkalinimo įstaigas.

Išsamiau: http://bbc.in/2dYCSQc .

dr. Algimantas Čepas

Publikavo skiltyje Asociacijos veikla, Kriminologija

Lietuvos kriminologų asociacijai (LKA) nuo spalio vadovauti praėjo teisininkas, kriminologas dr. Algimantas Čepas. Naujasis per pusšimtį kriminologų vienijančios asociacijos vadovas teigia sieksiąs iš esmės keisti visuomenėje paplitusį stereotipinį baudžiamosios teisės suvokimą, o kriminologiją atskleisti ne tik kaip mokslo šaką, bet ir įdomią, šiek tiek paslaptingą ir Lietuvoje vis dar ganėtinai egzotišką profesiją.

Išsamiau apie planuojamas asociacijos veiklas informuoja naujienų portalas 15min.lt: http://bit.ly/2dBIdOB

organisation

Publikavo skiltyje Kriminologija, Renginiai

Rugsėjo 30 d. vykusio Lietuvos kriminologų asociacijos Visuotinio narių susirinkimo metu išrinkta 2016-2018 m. LKA valdyba.

Valdybos pirmininku tapo:

dr. Algimantas Čepas, teisininkas, kriminologas, Nusikaltimų prevencijos centro direktorius, Vilniaus pažangių studijų instituto vadovas.

„Kriminologija – daugiau nei mokslo šaka, tai – pripažįstama ir gerbiama profesija. Todėl vienas iš užsibrėžtų valdybos tikslų – veikti ne tik sau, bet ir kitiems: operatyviai reaguosime į Lietuvos ir pasaulio aktualijas, dalinsimės žiniomis, teiksime siūlymus ir patarimus. Organizacija vienija būrį puikių savo srities žinovų, norinčių kalbėti aktualiausiomis temomis ir gebančių formuoti sveiką požiūrį į kasdienius visuomenės procesus. Sieksime, kad asociacija sėkmingai plėstųsi, išlaikydama mokslinę kryptį, bet tuo pačiu jungtų tiek mokslininkus, tiek kriminologus-praktikus,“ – būsimas LKA veiklos gaires apibrėžia dr. A. Čepas.

Visuotiniame susirinkime dalyvavusių LKA narių sprendimu, asociacijos valdybą taip pat sudarys:

1. dr. Jolanta Aleknavičienė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, VU,

2. dr. Margarita Dobrynina, Lietuvos teisės institutas, VU,

3. Rimantė Gaičevskytė, LR Teisingumo ministerija,

4. Renata Giedrytė-Mačiulienė, Lietuvos teisės institutas,

5. Liutauras Lukošius, advokatas,

6. dr. Simonas Nikartas, Kalėjimų departamentas prie LR Teisingumo ministerijos,

7. dr. Gintautas Sakalauskas, Lietuvos teisės institutas, VU,

8. Laura Ūselė, Lietuvos teisės institutas.

Linkime komandai sklandžių ir įdomių darbų!

Worldpress nuotr.

Publikavo skiltyje Kriminologija

Sėkmingai organizuojama probacija turi įtakos visuomenės saugumui, nusikalstamo elgesio mažinimui ir sklandžiam nuteistų asmenų integravimui į visuomenę. Kaip užtikrinti efektyvią probaciją?

Įžvalgos ir gerosios praktikos užsienio pavyzdžiai – kriminologų Gintauto Sakalausko ir Liubovės Jarutienės mokslo studijoje „Probacijos veiksmingumo vertinimas“: http://bit.ly/1TBySR7 .

wikitravel.org nuotr.

Publikavo skiltyje Renginiai

Birželio 16-18 dienomis Baltijos šalių kriminologai kviečiami susitikti Taline. XXIX-ojo seminaro tema – „Nusikaltimas, kultūra ir socialinė kontrolė“.

Dalyvavimas seminare yra nemokamas, tačiau kelionės ir apgyvendinimo išlaidas dalyviai padengia savarankiškai.

Išsamesnė informacija skelbiama socialiniame tinkle Facebook.

 

 

dr. Algimantas Čepas

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės

Nusikaltimą padaręs žmogus iš gyvenimo žaidimo iškrenta dvejopai: fiziškai (patekęs į įkalinimo įstaigą) ir psichologiškai (pažeidęs taisykles kitų akyse tampi nepilnaverčiu žaidėju). Kodėl ir kaip reikalinga padėti nusikaltusiam žmogui integruotis į visuomenę? Kokios įtakos turi įkalinimo sąlygos? Kaip Lietuvoje yra kuriama humaniškesnė aplinka nuteistiesiems bei stengiamasi suteikti jiems galimybę pasitaisyti?

Esminius pokyčius įkalinimo įstaigose apžvelgia Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centro direktorius, kriminologas dr. Algimantas Čepas. Publikaciją skaitykite naujienų portale DELFI: http://bit.ly/272rnvR .