Kriminologė dr. Jolanta Aleknevičienė: „Bijanti visuomenė negali būti laisva, kūrybiška ir gyvybinga“

Publikavo skiltyje Kita

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakultete pradedama dėstyti nauja studijų programa „Kriminologija“. Kriminologė dr. Jolanta Aleknevičienė teigia, kad tokie specialistai, turintys įvairių tarpdalykinių žinių ir išmanantys platų kontekstą, galės plėtoti dialogą su įvairiais ekspertais ir siūlyti konkrečių kriminogeninių problemų sprendimus.

Tokios studijų programos nėra nei kitose Baltijos šalyse, nei daugelyje kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių. Kas padiktavo tokios programos poreikį?

Kriminologijos specialistų praktikų, kurie geba analizuoti socialinę ir kriminogeninę informaciją, išmanyti kriminologinių tyrimų metodus, profesionaliai pakomentuoti įvykius, poreikį aiškiai išsako Lietuvos teisėsaugos ir kitų institucijų atstovai. Tokių žinių poreikis akcentuojamas teisiniuose dokumentuose, kriminologijos studijos yra Vakarų Europos valstybių, JAV, Kanados, Australijos ir kitų universitetų programų sąrašuose. Ne mažiau svarbu yra tai, kad kriminologijos bakalauro programa Vilniaus universitete suteikia galimybę studentams likti Lietuvoje.

Kaip galėtumėte paprastai ir aiškiai moksleiviams, kurie renkasi, ką studijuoti, pasakyti, kas yra kriminologija?

Kriminologija – tai žvilgsnis į nusikaltimus kaip socialinius reiškinius. Ji aiškina, kas daro įtaką nuo visuomenės priimtų normų nukrypstančiam ir nusikalstamam elgesiui, tiria visuomenės atsaką į tokį elgesį, svarsto, kokios galimos tokio elgesio kontrolės ir prevencijos formos.

Kartu tai – talpus tarpdalykinis mokslas, jungiantis sociologiją, teisę, psichologiją, biologiją ir kitus mokslus. Baigę studijas absolventai bus pasirengę dirbti įvairiose baudžiamosios justicijos ir kitose nusikaltimų kontrolę bei prevenciją užtikrinančiose institucijose – ministerijose ir savivaldybėse, policijoje, prokuratūroje, bausmių vykdymo ir probacijos sistemoje, žmogaus teisių gynimo, korupcijos ir narkotikų kontrolės prevencijos, pabėgėlių integracijos, pagalbos nusikaltimų aukoms srityse, taip pat mokslinių tyrimų centruose ir privačiame sektoriuje. Absolventai galės tęsti studijas sociologijos ir kitų socialinių mokslų krypčių magistrantūroje Lietuvoje ir užsienyje.

Kokios kriminologijos perspektyvos Lietuvoje?

Panašu, kad gyvename įbaimintoje visuomenėje, kurioje žmonės nesijaučia saugūs dėl savęs, savo artimųjų, valstybės ateities. Bijanti visuomenė negali būti laisva, kūrybiška ir gyvybinga. Kriminologai, kaip įvairių dalykinių žinių turintys ir platų kontekstą išmanantys specialistai, gali plėtoti dialogą su įvairiais ekspertais ir siūlyti konkrečių kriminogeninių problemų sprendimus. Kartu kriminologija suteikia teorinį metodologinį ir empirinį pagrindą spręsti nusikaltimų ir jų kontrolės problemas, o ne įsivaizdavimą, kaip turi būti. Žinoma, perspektyvos priklauso ir nuo kriminologinės minties tradicijos, kriminologinių tyrimų infrastruktūros ir finansavimo galimybių, galių pozicijų, vyraujančių temų, kriminologų įsidarbinimo ir kitų veiksnių.

Visas interviu publikuojamas VU naujienų portale.

VU galite pasirinkti tiek Kriminologijos bakalauro, tiek Sociologijos ir kriminologijos magistro studijas


R.Gaičevskytė: apie Džesiką Fletčer, gerą vyną ir empatijos trūkumą

Publikavo skiltyje Kita

Tęsdami pažintį su LKA bendruomenės nariais pristatome interviu su asociacijos komunikacijos koordinatore Rimante Gaičevskyte. 

Nuo ko prasidėjo Tavo pažintis su kriminologija? Ar prisimeni laikus, kai kriminologija ir kriminalistika buvo daugmaž tas pats?

Gėda prisipažinti, bet taip, tuos laikus prisimenu. Ir kriminalistika, tiesa, traukė labiau. Vaikystėj mano mėgstamiausias serialas buvo ne „Tomas ir Džeris“, ne „Na palauk“, bet „Džesika Fletčer“. Apie tokią babytę, kuri kur benuvažiuodavo, ten visąlaik įvykdavo nusikaltimas. Ji kaip tyčia keliavo daug, visada būdavo greitesnė nei policija ir mikliai išaiškindavo dalykus. Tikras women power televizoriuje. Iš pradinės mokyklos baigimo vakarėlio išlikęs vaizdo įrašas, kuriame konkrečiai apsiverkus (dėl labai svarbių, bet dabar jau pamirštų priežasčių) į auklėtojos klausimą „Kuo norėsi būt užaugus?“ atsakau „De-e-e-e-tektyve!“, pasitikslinus „Tai detektyvus rašysi?“, griežtai paneigiu „Ne, detektyve būsiu“. Metai bėgo, prioritetai šiek tiek keitėsi, mėgstama profesine veikla tapo žurnalistika. Bet ilgainiui veiki dalykus ir supranti, kad lyg ir norisi daugiau – taip žurnalistikos bakalaurą galiausiai pakeitė Sociologijos ir kriminologijos studijos Vilniaus universitete.

Ir visgi kodėl kriminologija? Džesikos Fletčer pavyzdys rodo, kad kriminalistika yra įdomu, ir įdomu visiems. Kuo tau įdomi kriminologija?

Kriminologiją galima pavadinti rūpinimųsi ateitimi. Kriminalistai susiduria su situacija, kuri yra „post factum“. Tuo tarpu kriminologija įgalina užbėgti už akių bręstantiems negerumams. Be to, ateitis visada yra įdomiau nei tai, kas jau buvo. Nedrįsčiau teigti, kad  kriminologija pranašesnė už kriminalistiką ar atvirkščiai. Šios sritys lygiavertės, papildančios viena kitą.

Ar kriminologijai reikia pašaukimo? Tu kriminologijoje – šauktinė ar savanorė?

Šauktinė savanorė.  Kalbant bendrai kiekvienam darbui reikia pašaukimo, aistros. Na, galbūt gali būti lengvinanti aplinkybė – dirbi nemėgstamą darbą, bet gauni daug pinigų. Tačiau yra tiek daug žmonių, kurie dirba nemėgstamą darbą už netenkinantį atlyginimą, mąstydami „ai, visi taip daro, tai bus gerai“. Tiesiog tingi išeiti iš komforto zonos, nesiryžta pokyčiams ar paieškoms…  Gyvenimo dovana yra veikti tai, kas tau patinka. Kai neskaičiuoji valandų, nežiūri į laikrodį, o atsikėlęs ryte negalvoji „vėl į darbą, kaip šią dieną ištverti…“. Kai darai dalykus jausdamas, kad esi pašauktas tą daryti, kai tavo vidinis aš nesipriešina tavo darbinei ar profesinei veiklai, tada gyveni fantastiškai gerai. Nesvarbu, kokį darbą dirbtumei.

Ar galima sakyti, kad radai tą sau patinkantį darbą, kriminologinė realybė atitiko kriminologinius lūkesčius?

Studijuodama kriminologiją jaučiau, kad mano lūkesčiai yra labai aiškūs. Fiziškai buvo gana sudėtinga derinti pakankamai intensyvų darbą su dieninėmis magistro studijomis. Tačiau pasiryžau, nes labai to norėjau ir visą laiką tikėjau, kad būtent kriminologija yra ta sritis, kurioje aš noriu būti. Sritis, kurioje turėdama savo tuometinį žinių ir patirčių bagažą, galiu  atrasti satisfakciją teikiančią veiklą.

Įsivaizdavai kokia tai bus veikla? Tai turėjo būti žurnalistikos tąsa į kriminologijos pusę? Ar detektyvo veikla su kriminologiniu backgroundu?

Buvau gavus pasiūlymą įsidarbinti detektyvų kontoroje. Bet ne lemtis turbūt: tris ar keturis kartus tarėmės susitikti su kontoros vadovu, o nesusitikom nei syk – vis kažkas sutrukdydavo. Nesu fatalistė, bet pamaniau, kad tai ženklas. Tad kriminalistika nebuvo rimta opcija. Tuo tarpu kriminologiniai lūkesčiai… Lietuvoje kriminologams, manau, kol kas yra per mažai tiesioginių savirealizacijos galimybių. Tavo vieta kriminologijoje labai priklauso nuo to, su kokiu išsilavinimu tu į ją ateini, kokį bakalauro diplomą atsineši (tikiu, kad situacija iš esmės keisis atsiradus planuojamoms kriminologijos bakalauro studijoms). Tad aš iš tiesų įsivaizdavau, kad galėčiau derinti žurnalistiką ir kriminologiją, dirbti viešinimo darbą išmanydama kriminologinius dalykus. Jaučiau, kad viešumo šioje srityje trūksta, kad kažkokie procesai vyksta neteisingai, kad kažkas ne taip pateikiama, kažkas ne taip daroma.  Bet vien tik nuojauta remdamasis tu negali daryti dalykų. Tam reikalingos žinios. Labai tikėjausi, kad per tuos du metus man pavyks sukaupti žinių, kurias galėčiau sėkmingai susikrauti į čemodanėlį ir iš vienos veiklos nusinešti kiton. O tada veikti dalykus derindama savo darbinę patirtį (ryšius su visuomene) ir savo potraukį kriminologijai. Blemba, atrodo, kad dabar tuo ir užsiimu. Tik šiek tiek baugu pripažinti – juk mums, lietuviams, kiek neįprasta džiaugtis garsiai.

Tęsiant mintį, kaip Tavo kriminologinis matymas reiškiasi LKA? Kokią savo misiją matai asociacijos veikloje?

Netikiu, kad geri darbai daromi tyliai. Jei žmonės žinos, ką darai, kad darai gerai ir to reikia, bendraminčių ratas išsiplės. Ir gerus darbus ims daryti daugiau žmonių. Dar svarbiau – keisti tai, kaip mes matome pasaulį. Tai – grand tikslas ilgalaikei perspektyvai. Rimti dalykai neįvyksta per mėnesį, per metus. Tas trunka dešimtmečius. Tikiuosi, asociacijai dešimtmečių neprireiks, gerai būtų jei per kelerius metus edukuojant visuomenę keistųsi požiūris tiek į kalinimo problematiką, tiek į žmones, kurie padaro nusikaltimus, jų grąžinimą į visuomenę.

Ar manai kad visuomenė neišprususi ir neteisi nusikaltusiųjų atžvilgiu? O gal mes nematom, kad yra labai daug blogų žmonių, kuriuos tik ir reikia bausti?

Net ir geriems žmonėms nutinka blogų dalykų – manau, tai pagrindinė žinia, turinti pasiekti visuomenę. Labai daug nulemia aplinkybės: tai, kad žmogus nusikalto, dar nereiškia, kad žmogus blogas. Į kalinimo įstaigas dažniau patenka žmonės, kurie netinkamu laiku atsidūrė netinkamoje vietoje,  galbūt dėl kažkokios emocijos arba privesti kokio emocinio crash down padarė kažką, ko normaliomis aplinkybėmis nepadarytų. Taip, tokių žmonių tikrai yra. Ir ne vienetai. Nenaudėlių taip pat yra. Bet norėtųsi tikėti, kad jų procentas – nedidelis. Tačiau ir su jais būtina dirbti. Mes nenuskraidinsim tokių žmonių į kosmosą, tad rasti būdą padėti ir sugyventi drauge – labai svarbus uždavinys.

Atrodo, radai save kriminologijoje. Ar turėjai pasikeisti, kad joje rastum save?

Mečiau rūkyti. Perskaičiau baisią publikaciją apie tai kaip žmogų baisiai sumušė, kad jis nedavė kažkam cigaretės – stovėjo, rūkė ir nedavė cigaretės. Pirma mintis – reikia mesti rūkyti. Kiek kitaip pradėjau žiūrėti į moralinius smerkimus ir socialines negeroves. Pavyzdžiui, dabar visi kalba apie alkoholį, blaivybę. Taip, alkoholis bėda. Bet dabar man lengviau suprast, kad priežasčių reikėtų ieškoti giliau, ne alkoholio skyriuje. Klausimas turėtų būti ne kiek žmonės išgeria, bet kodėl jie geria apskritai. Manau, kad žmonės pakankamai yra nelaimingi Lietuvoje, stokojantys empatijos, ir iš to atsiranda daug negatyvių situacijų. Ar mes sutvarkysim savo visuomenės problemas ir pakelsim socialinę gerovę  brangindami visus alkoholinius gėrimus? Nežinau. Aš pati mėgstu gerą vyną, tad asmeniškai mane trumparegiški pasiūlymai visas bėdas spręsti draudimais šiek tiek piktina.

Išsiaiškinome, kuo norėjai būti iki tapdama kriminologe. Kai užknis kriminologija, ar imsiesi detektyvo verslo, ar yra kitų minčių, kuo užsiimsi tada, kai kriminologija nusibos?

Yra toks stereotipas, kad darbą reikia keisti kas septynerius metus, tad man dar penkeri liko. Tikiuosi, kad dalykai taip greit nenusibos. Bet, jei kartais taip atsitiktų, detektyvo darbas nebevilioja. Detektyvų veiklą reglamentuojantis įstatymas Lietuvoj jau yra, bet įdomios veiklos detektyvams – nedaug. Vyrauja banalybės – neištikimybės klausimai, kai vyrai samdo sekti žmonas arba atvirkščiai. Bet… Jei nebūsiu detektyvė, gal pradėsiu juos rašyti! Lietuviškų detektyvų nėra gausu. Bet tam irgi reikia pakankamai daug žinių: jeigu darai kažką, stenkis daryti gerai, o jei manai, kad tai bus vidutiniška, gal apsimoka net nepradėti.

Na, kad nenusibostų kriminologija, reikia ir kažko greta jos. Žinau, kad žaidi badmintoną. Ar tarp badmintono ir kriminologijos kas nors bendro yra?

Bendra yra aistra. Be to, ir badmintonas, ir kriminologija gerai pravėdina galvą. Mano kasdieniai darbai ne visada glaudžiai siejasi su kriminologija. Veikiu daug dalykų, kurie apsiriboja ryšiais su visuomene. Tai kai randasi koks darbas, projektas, misija ar dar kažkas, kas tiesiogiai esti kriminologijos lauke, tai mane džiugina labiau.

Pabaigai – apie Kalėdas. Ar nemanai, kad atsisakydami stereotipų turime kritiškai pažvelgti ir į Kalėdų senelį? Visi normaliai priima, jog kartą per metus pas miegančius nepilnamečius į gyvenamąsias patalpas braunasi kažkoks nepažįstamas apkūnus barzdotas vyriškis, o nei viena byla dėl to nepradėta…

Manau, kad kol visi tik šneka, bet niekas nėra matęs to pono, per kaminą įlindusio, nėra dėl ko aliarmo skelbti. Aš tikiu empirika. Beje, būtent empirika leidžia spėti, kad tas ponas raudonu kostiumu kažkada turėjo labai gerą ryšių su visuomene specialistą. Nes tapti Coca Colos reklaminiu veidu yra žiauriai kieta.

Iš keisčiausių nusikaltimų istorijos arba draugystės išbandymai

Publikavo skiltyje Kita

Siaubo apimta Teksaso gyventoja pranešė pareigūnams, kad kaukėti vyriškiai paryčiais įsiveržė į namus ir pagrobė jos vyrą. Intensyvios paieškos nedavė rezultatų, tačiau po poros dienų vyras grįžo pats.

Pagrobimo istorija subliuško, paaiškėjus, kad vyriškis labai norėjo pašėlioti su draugais, tik bijojo apie tai prasitarti žmonai. Dėl šios priežasties paprašė, kad bičiuliai imituotų jo pagrobimą.

Stebėtinai keistas vakarėlio organizavimo planas vyriškiui pelnė 5 tūkstančių dolerių  baudą.

Išsamiau: http://bit.ly/2dROGnx

Lobizmas Lietuvoje: tarp įteisintos korupcijos ir visuomenės intereso gynimo

Publikavo skiltyje Kita

Sužinoti, kokios interesų grupės dalyvauja sprendimų priėmime Lietuvoje, praktiškai – neįmanoma misija. Dažniausiai interesų grupės politikus ir valstybės tarnautojus siekia paveikti neoficialiais būdais, pasinaudodami pažintimis, siūlydami finansinį atlygį, aukodami arba kitaip remdami politines partijas. Pernai „Transparency International“ Lietuvos skyriaus atlikto lobistinės veiklos tyrimo rezultatai atskleidė, kad efektyviausiai šias strategijas panaudoja ne registruoti lobistai, o asociacijos.

Tyrimas parodė, kad lobistinės veiklos įstatymas Lietuvoje neveikia ir ši veikla šalyje vis dar suvokiama primityviai. Dėl taip ir nesusiformavusios atskaitingos lobistinės veiklos praktikos, neefektyvaus  reguliavimo ir nepakankamo politikų atskaitingumo priimant sprendimus atsiranda reali rizika, kad sprendimai bus priimami įteisinant korupciją. Apie tokius atvejus, kai valdžios atstovai priimdami sprendimus siekė naudos konkrečioms interesų grupėms, neatsižvelgdami į visuomenės interesus, teigia žinantys 8 iš 10 verslininkų.

Net geriausi lobistinę veiklą reguliuojantys įstatymai turi spragų, tačiau pasaulinė praktika rodo, kad sprendimų priėmimą praskaidrina ir atskiros iniciatyvos.  Prie atskaitingesnio sprendimų priėmimo prisideda efektyvios kaštų ir naudos analizės, konkretūs sprendimų argumentai, siūlomų sprendimų poveikio analizė. Be to, sprendimų priėmimą praskaidrintų ir politikų viešinami susitikimų protokolai, kai juose aptariami su oficialiomis jų pareigomis susiję klausimai.

Kaip Lietuvoje priimami įstatymai? Kokie būdai galėtų būti pasitelkti kovojant su korupcijos įteisinimu?

“Transparency International” Lietuvos skyriaus projektų vadovės Rugilės Trumpytės pranešimas “Prieš įteisinant korupciją: ką tyrimai sako apie įtakos darymą sprendimų priėmimui Lietuvoje” jau šį penktadienį bus skaitomas Lietuvos kriminologų asociacijos organizuojamoje konferencijoje „Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslas susitinka su praktika“.

Konferencijos programa: http://www.kriminologija.lt/.

Išsamesnė informacija: Evaldas Visockas, el. paštas evaldas.visockas@teise.org, tel. +37061205626.

Dėmesio: registracija į konferenciją baigta!

Publikavo skiltyje Kita

Mielieji,

informuojame, kad dėl gausaus susidomėjusių konferencija „Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslas susitinka su praktika“ skaičiaus, registracija skelbiama baigta.

Ačiū už aktyvų domėjimąsi nusikaltimų prevencijos tema!

Tai pat primename apie pasikeitusią renginio vietą: konferencija vyks Teisingumo ministerijos Konferencijų salėje (Gedimino pr. 30, IV aukštas, Vilnius).

Iki malonaus bei turiningo pasimatymo renginyje!

Įbauginimas, prevencija ir dekriminalizacija: kaip teorijas paversti sėkminga praktika

Publikavo skiltyje Kita

„Nėra nieko praktiškesnio negu gera teorija“, ­ – buvo įsitikinęs garsusis psichologas Kurtas Lewinas.  Pažvelgus į nusikaltimų prevencijos praktikos istoriją nesunku pastebėti, kad žinomiausi ir efektyviausi projektai visuomet buvo formuojami atsižvelgiant į tam tikras kriminologines idėjas, galinčias atsakyti į opiausias visuomenės kriminogenines problemas.

Egzistuoja trys pagrindinės socialinės tvarkos palaikymo būdus aiškinančios teorijos. Kriminologai klasikai bausmei priskiria įbauginimo funkciją, kai bausmė suprantama kaip valstybės perspėjimas piliečiams: nebandykite pažeisti pamatinių piliečių teises saugančių įstatymų, nes gauta neteisėta nauda arba malonumas bus su kaupu atsvertas patirto bausmės skausmo.

Kriminologai pozityvistai nusikaltimą traktuoja kaip nesėkmingą individualios arba kolektyvinės adaptacijos prie besikeičiančių socialinių sąlygų fenomeną. Tai yra savotiška socialinė patologija, kurią reikia arba gydyti, arba prevenciškai užbėgti už akių. Žinant veiksnius, kurie sukelia negalavimą, įmanoma parinkti priemones arba procedūras, sumažinančias arba pašalinančias susirgimo riziką. Tokiu principu veikia visos garsios prevencinės programos.

Kritiniai ir kultūriniai kriminologai nusikaltimus traktuoja kaip socialinį konstruktą, atspindintį visuomenėje egzistuojančius kultūrinius, socialinius, ekonominius ir politinius konfliktus. Nusikaltimus galima dekonstruoti arba – kalbant kriminologine kalba – dekriminalizuoti. Dekriminalizacija suponuoja ne tiek formalų tam tikro nepageidaujamo veiksmo išbraukimą iš nusikalstamų veikų sąrašo, kiek politinį kriminalizaciją lemiančių veiksnių įveikimą ir pašalinimą.

Įvardinti socialinės tvarkos palaikymo būdai patys savaime nėra universalūs. Kiekvienas iš jų turi privalumų, bet turi ir trūkumų, nubrėžia savo tinkamumo ribas ir sritis, kuriose jie neveikia, arba net sukelia priešingą efektą. Visuotinio recepto, kuris tiktų visiems, visada ir visur, nėra. Nebent toks receptas atkartotų Aristotelio politinę formulę: „viską reikia gerai sumaišyti“. Tačiau prevencinių įrankių pasirinkimas ir jų proporcija yra ne mokslininko arba vykdytojo, bet išmintingo politiko kompetencija, be kurios, deja, net pačios geriausios teorijos niekada netaps gerosiomis praktikomis.

Vilniaus universiteto Kriminologinių studijų centro vadovo profesoriaus Aleksandro Dobrynino pranešimas „Įbauginimas, prevencija ir dekriminalizacija“ bus skaitomas balandžio 8 dieną vyksiančioje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslas susitinka su praktika“.

Viktimologinė nusikaltimų prevencija: ar užtenka tik saugotis?

Publikavo skiltyje Kita

1,5 milijardo eurų arba 5 procentai bendrojo vidaus produkto – maždaug tiek žalos Lietuvoje kasmet padaro nusikalstamumas. Sumažinus nusikalstamumo žalą bent dešimtadaliu, Lietuvos visuomenė neprarastų (sutaupytų) po 150 milijonų eurų kasmet.

Vieni žmonės daugybę kartų nukenčia nuo nusikaltimų, kiti – ypatingai retai. Įtakos tam turi žmonių elgesys, išvaizda, turtinė padėtis, lytis, amžius ir kitos savybės. Viktimologinė prevencija – viena iš nusikaltimų prevencijos rūšių. Tai priemonės, kurių asmenys imasi, kad netaptų nusikaltimų aukomis. Daugelis žino labiausiai paplitusius saugojimosi būdus, apie kitus nėra girdėję, tačiau net ir žinodami žmonės ne visada kruopščiai saugosi dėl įvairių priežasčių. Dažnai nusikaltimo grėsmė tiesiog atrodo mažai tikėtina.

Veiksminga, tinkamai organizuojama nusikalstamumo prevencija yra viena iš pelningiausių veiklos sričių. Tyrimai rodo, kad kai kurios nusikaltimų prevencijos priemonės yra ypatingai ekonomiškai naudingos – prevencijai išleistas 1 doleris leidžia sutaupyti net iki 12 dolerių. Ar daug yra verslo sričių, kuriose pasiekiamas toks rezultatas? Tačiau, kad veiksminga nusikalstamumo prevencija vyktų plačiu mastu ir duotų daug naudos, reikalinga jos galva, rankos ir kojos – tai pagal pažangiausių valstybių patirtį veikiantys Nacionalinė nusikalstamumo prevencijos taryba ir Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras.

Kai kuriems nusikaltimams galima pasiruošti arba, kaip liaudyje sakoma, užbėgti už akių. Nuo pasiruošimo priklauso, kokio dydžio žalą patirsime: ji gali būti milžiniška ar sumažinta iki minimumo. Kokių priemonių turėtų būti imtasi? Ką mums reikia žinoti ir suprasti?

Kriminologo, viktimologo dr. Alfredo Kiškio pranešimas “Viktimologinė nusikaltimų prevencija: ar užtenka vien saugotis?” bus skaitomas balandžio 8 dieną kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje “Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslassusitinka su praktika”.

 

Dėmesio! Keičiasi konferencijos “Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslas susitinka su praktika” vieta.

Publikavo skiltyje Kita

Informuojame, kad dėl didelio užsiregistravusių dalyvių skaičiaus, konferencijos vieta perkeliama į Teisingumo ministerijos konferencijų salę adresu Gedimino pr. 30. Kadangi sveikinimo žodžius sakys Teisingumo ministras Juozas Bernatonis ir Lietuvos teisės instituto direktorė Jurgita Paužaitė-Kulvinskienė, šiek tiek koreguota ir konferencijos programa. Programą galite atsisiųsti pdf formatu.

Su atnaujinta programa galite susipažinti žemiau:

 

PROGRAMA

8.00 Dalyvių registracija

I pranešimų sekcija. Moderuoja Antanas Jatkevičius, Lietuvos teisės institutas

8.30 Konferencijos atidarymas

Teisingumo ministro Juozo Bernatonio sveikinimo žodis

Lietuvos kriminologų asociacijos pirmininko Simono Nikarto sveikinimo žodis

Lietuvos teisės instituto direktorės Jurgitos Paužaitės-Kulvinskienės sveikinimo žodis

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekano Arūno Poviliūno sveikinimo žodis


8.45 Aleksandras Dobryninas, Vilniaus universitetas
Įbauginimas, prevencija ir dekriminalizacija: teoriniai ir praktiniai aspektai
9.00 Gintautas Sakalauskas, Lietuvos teisės institutas/Vilniaus universitetas
Nusikaltimų prevencijos programų Lietuvoje nuostatos: tarp absurdo ir kokybės
9.15 Algimantas Čepas, Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras
Sinergija nusikaltimų prevencijoje: Nacionalinės nusikaltimų prevencijos tarybos modelis
9.30 Alfredas Kiškis, Mykolo Romerio universitetas
Viktimologinė nusikaltimų prevencija: ar užtenka vien saugotis?
9.45 Diskusijos

10.15 Kavos pertrauka

II pranešimų sekcija. Moderuoja Jolanta Aleknevičienė, Lietuvos karo akademija
10.40 Evaldas Visockas, Lietuvos teisės institutas
Pasitikėjimu grįstos kriminalinės justicijos politikos perspektyvos Lietuvoje
10.55 Maryja Šupa
Socialinė kontrolė miesto erdvėje: Vilniaus atvejis
11.10 Artūras Paltarackas, HNIT-BALTIC
Geografinės įžvalgos ir nusikaltimų prevencija
11.25 Arūnas Acus, Liutauras Kraniauskas, Klaipėdos universitetas
Erdvinė nusikaltimų analizė ir jos implikacijos: kuo pavojinga GIS ir sociologinės vaizduotės bičiulystė?
11.40 Diskusijos

12.00 Pietų pertrauka

III pranešimų sekcija. Moderuoja Evaldas Visockas, Lietuvos teisės institutas
13.00 Laima Žilinskienė, Vilniaus universitetas
Formuotojų ir praktikų nesuderinamumo aspektai kriminologijos lauke
13.15 Liutauras Lukošius, Advokatas
Ar baudžiamoji atsakomybė yra veiksmingiausia atgrasymo priemonė „baltųjų apykaklių“ nusikaltimams?
13.30 Rugilė Trumpytė, Transparency International Lietuvos skyrius
Prieš įteisinant korupciją: ką tyrimai sako apie įtakos darymą sprendimų priėmimui Lietuvoje?
13.45 Gytis Andrulionis, Advokato Gyčio Andrulionio kontora
Viešojo sektoriaus informacijos viešinimas – reikalavimai, praktika, rezultatai. Ar savitikslis procesas gali virsti efektyviu prevencijos įrankiu?
14.00 Diskusijos

14.20 Kavos pertrauka

14.40 Salomėja Zaksaitė, Mykolo Romerio universitetas
Ar įmanoma dopingo vartojimo prevencija? Rusijos lengvaatlečių atvejo studija
14.55 Ilona Michailovič, Liubovė Jarutienė, Lietuvos teisės institutas
Lygtinio paleidimo teorijos ir praktikos peripetijos
15.10 Rūta Vaičiūnienė, Lietuvos teisės institutas
Įkalinimo įstaigų Lietuvoje reformavimo kryptis, įgyvendinimas, implikacijos
15.25 Diskusijos

16.00 Konferencijos uždarymas

 

 

 

Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje ypatumai: tarp absurdo ir kokybės

Publikavo skiltyje Kita

Gyventojų rūpestis saugumu, kylančios tariamos ar tikros grėsmės ir baimės – bet kurios visuomenės gyvenimo dalis. Tuo pačiu – ir politinių sprendimų objektas. Nes politiniame lygmenyje – ypač artėjančių rinkimų akivaizdoje – ignoruoti gyventojams svarbią nusikalstamo elgesio prevencijos temą būtų pernelyg neįžvalgu.

Spręsti ar „spręsti“ – kai politiniu lygiu imamasi nusikalstamo elgesio problemos, kriminologai gali nesunkiai nustatyti, kuris iš galimų būdų yra prioritetinis. Lietuvoje buvo, yra ir turbūt bus tiek vienų, tiek ir kitų sprendimų pavyzdžių. Žvelgiant į pastarųjų metų aktualijas, kriminologine prasme graudžiai atrodo prieš metus pavasarį priimta „Viešojo saugumo plėtros 2015–2025 metų programa“: daug su elementariomis šiuolaikinėmis kriminologinėmis žiniomis ir žinomais kriminologinių tyrimų rezultatais nesuderinamų nuostatų. Priešingas pavyzdys – kiek anksčiau priimta „Nacionalinės kovos su korupcija 2015–2025 metų programa“.

Tiek blogosios, tiek gerosios praktikos pavyzdžiai įdomūs, diskutuotini bei vertintini. Pirmiausia, jie parodo valdžios institucijų suvokiamą nusikalstamo elgesio ir jo prevencijos galimybių diskursą, turimą kriminologinį įdirbį ir apskritai – pagarbą mokslinėms žinioms. Antra, toks įvertinimas leidžia prognozuoti valdžios numatytų priemonių veiksmingumą bei efektyvumą.

Tyrimai rodo, kad nusikalstamo elgesio gali būti daugiau arba mažiau. Šiandien jau įmanoma išskirti bei įžvelgti tam tikrą nusikalstamo elgesio struktūrą, dinamiką ar paplitimą lemiančius veiksnius. O kaip nustatyti šių veiksnių kilmę?

Teisininko, kriminologo dr. Gintauto Sakalausko pranešimas „Nusikaltimų prevencijos programų Lietuvoje nuostatos: tarp absurdo ir kokybės“ balandžio 8 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos  konferencijoje „Nusikaltimų prevencija Lietuvoje: kai mokslas susitinka su praktika“