M.Lankauskas: griežtos bausmės narkotikų problemos neišspręs

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Tyrimai

Griežtesnės bausmės nesumažina narkotikų paplitimo ir netgi apsunkina kovą su šia priklausomybe. Tačiau Lietuva vis dar laikosi konservatyvios pozicijos.

Kriminologas Mindaugas Lankauskas išsamiai apie narkotikų paplitimą, teisinės atsakomybės formas ir kodėl dekriminalizuoti nereiškia legalizuoti. Publikaciją skaitykite naujienų portale 15MIN: http://bit.ly/2pFwiFm

 

I.Makaraitytė: Ir dėl visko kalta žiniasklaida

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

Kokį vaidmenį žiniasklaida atlieka skleisdama informaciją apie nusikaltimus? Viena vertus,  propaguojamas negatyvas, tačiau ar informacinis vakuumas įgalintų suprasti, kas yra nusikaltimai ir – atitinkamai –  kokių prevencinių priemonių derėtų imtis?

Žiniasklaida atlieka neabejotinai svarbų vaidmenį keičiant – arba plečiant – visuomenės požiūrį. Žurnalistai, dirbantys ties kriminalinėmis naujienomis, gauna itin daug informacijos. Tačiau iš viso negatyvo srauto plačiąją auditoriją pasiekia tik svarbiausios arba išskirtiniausios naujienos. Šiuo aspektu profesionalūs žurnalistai atlieka reikšmingą prevencinę funkciją. „Jeigu žiniasklaida gali informuoti apie policijos reidus, tai kodėl apie avarijas ir jų pasekmės turėtume nutylėti?“ – svarsto žurnalistė Indrė Makaraitytė.

Kai kurie į viešumą keliami klausimai – pavyzdžiui, smurtas artimoje aplinkoje, – ilgainiui tampa ne tik visuotinių diskusijų objektu, bet ir inspiruoja atitinkamus politinius sprendimus. Vis dėlto ar esti riba tarp kilnios informavimo misijos atlikimo ir siekio eksploatuojant kriminalines naujienas pelnyti maksimalų auditorijos dėmesį? Kur turėtų būti brėžiamos ketvirtosios valdžios ribos? O gal XXI-ame amžiuje toks klausimas iš esmės yra ydingas?

Žurnalistės Indrės Makaraitytės pranešimas „Ir dėl visko kalta žiniasklaida“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“

Šiemet konferencijoje bus įteiktas pirmasis Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimas žurnalistui/-ei už pastaraisiais metais viešoje erdvėje publikuotus geriausius ir kriminologinį diskursą labiausiai atitinkančius tekstus nusikalstamo elgesio ir bausmių temomis.

Išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.

 

E. Visockas: Uodega vizgina šunį arba kaip konstruojamas pasitikėjimas policija

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

75 procentų Lietuvos gyventojų pasitiki policija – tą rodo 2016 m. Vidaus reikalų ministerijos užsakymu atlikta visuomenės nuomonės apklausa. Šūkiu Ginti. Saugoti. Padėti. policija pristatoma kaip viešąją paslaugą visuomenei teikianti institucija, su šiuolaikiniu, į įvairius rodiklius orientuotu valdymu, ginkluota modernia technika ir technologijomis, draugiška visuomenei ir nedraugiška pažeidėjams.

Praėjusių metų policijos veiklos ataskaitoje pirmas pateikiamas policijos veiklos rodiklis yra pasitikėjimas policija (2 puslapis ataskaitoje). Tuo tarpu informacija apie policijos registruojamus įvykius, nusikaltimus ir jų ištyrimą, reagavimą į iškvietimus prasideda nuo 32 policijos veiklos pristatymo puslapio iš 46. Žinoma, negalima paneigti, kad kiti pateikiami veiklos rodikliai nėra svarbūs. Tačiau faktas, kad šis rodiklis pateikiamas pirmas minėtoje ataskaitoje ir kaip dažnai jis minimas policijos retorikoje, galima spėti, būtent pasitikėjimas laikomas pagrindiniu veiklos vertinimo rodikliu.

O dabar apie uodegas ir šunis. Prieš du dešimtmečius pasirodžiusi režisieriaus Barrio Levinsono politinė satyra „Uodega vizgina šunį“ (Wag the Dog) parodo, kaip politikai, pasitelkę kino pramonę ir žiniasklaidą, manipuliuoja visuomene, nukreipdami dėmesį nuo esminių problemų, perkeldami dėmesį kitus, netgi išgalvotus dalykus. Iš čia ir filmo pavadinimas.

Kodėl kalbame apie policiją ir šį filmą? Vienu klausimu Ar pasitikite Lietuvos policija? suformuojamas rodiklis tik iš dalies parodo, kaip gerai iš tikrųjų dirba policija. Apibendrintas pasitikėjimo įvertinimas nieko konkretaus nepasako nei apie institucijos efektyvumą vykdant jai priskirtas funkcijas, nei apie visuomenės lūkesčių ir poreikių tenkinimą. Iš vienos pusės – tai tikėjimas, pasireiškiantis per lūkestį, kad policijos pareigūnai kvalifikuotai atliks savo funkcijas: užtikrins saugumą, išaiškins nusikaltimus, sulaikys nusikaltėlius, grąžins pavogtą turtą. Iš kitos pusės – tai lūkestis ir suvokimas, kad tos institucijos atstovai turi tokį patį vertybinį supratimą apie tai, kas teisinga. Dar kitu atveju, tai tikėjimas, kad teisėsaugos institucijų elgesys bus mandagus, nešališkas ir visiems vienodas, o sprendimai nepriklausys nuo turtinės padėties ar priklausymo etninei grupei.

Atsakymai į vieną klausimą apie pasitikėjimą nepasako ar policija gerai dirba ir dėl kitų priežasčių. Tik nedidelė tyrimuose apie pasitikėjimą pasisakiusiųjų respondentų dalis tiesiogiai kontaktavo su policija. Didžioji respondentų dalis neturėjo savo asmeninės patirties, kuria remdamiesi galėtų konstatuoti, kad policija dirba gerai. Tačiau beveik visi šie respondentai kasdien susiduria su informacija apie policiją medijose: straipsniais naujienų portaluose, žinių ir specializuotomis laidomis, televizijos serialais apie policiją, žinutėmis Facebook, filmuotais siužetais Youtube kanale. Ir tai veikia jų nuomonę apie policiją. Vartodami medijų informaciją  žmonės iš žurnalistų atrinktų ir policijos pateiktų žinučių nusprendžia, kaip policija geba ištirti nusikaltimus, kaip nešališkai elgiasi, kokie policijos pajėgumai. Taip medijos prisideda prie visuomenės žinojimo apie policiją konstravimo.

Policija, kaip ir kiekviena institucija stengiasi viešinti savo veiklą kurdama žinutes ar teikdama informaciją įvairiems medijų kanalams. Todėl kyla klausimas, ar visa informacija, kuri vaizduoja policiją ir pateikiama medijose nepriklausomų šaltinių, neiškreipia mūsų žinojimo apie policiją, jos vertinimo ir pasitikėjimo ja?

Kriminologo Evaldo Visocko pranešimas „Uodega vizgina šunį arba kaip konstruojamas pasitikėjimas policija“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“

Šiemet konferencijoje bus įteiktas pirmasis Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimas žurnalistui/-ei už pastaraisiais metais viešoje erdvėje publikuotus geriausius ir kriminologinį diskursą labiausiai atitinkančius tekstus nusikalstamo elgesio ir bausmių temomis.

Konferencijos programa – priede ir www.kriminologija.lt, išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.

 

M.Lankauskas. Neapykantos kalba internete: kaip virtualus žvirblis tampa juridiniu jaučiu

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

Neapykantos nusikaltimai, neapykantos kalba – šios sąvokos Lietuvos baudžiamajame kodekse nėra vartojamos, tuo tarpu veikos, kurios galėtų būti tokiais nusikaltimais laikomos, yra apibrėžiamos kitokiais terminais. Ar neapykantos kalba turėtų būti draudžiama demokratinėje visuomenėje? Ar atvirkščiai – toks draudimas prieštarauja saviraiškos laisvei ir laikytinas cenzūra, vedančia link orveliškos naujakalbės?

Neapykantos nusikaltimai – socialinis konstruktas, neturintis aiškaus, visuotino apibrėžimo Neapykantos nusikaltimo sąvoka ir supratimas, kaip konstruojamas juridinis apibrėžimas, konkrečioje valstybėje priklauso ir nuo istorinio bei politinio konteksto. Nepaisant tarptautinių teisės aktų, apibrėžiančių bendruosius principus,  kiekviena valstybė turi tam tikrą veikimo laisvę apibrėžiant neapykantos nusikaltimus bei bausmes už juos savo jurisdikcijos ribose.

Ar neapykantos taikiniu gali būti pripažinta bet kuri socialinė grupė ar tik vadinamosios pažeidžiamos grupės? Kaip kvalifikuoti veiką atsižvelgiant į pasisakymų kontekstą? Kokiais pagrindais remiantis konkretūs žeidžiantys pasisakymai gali būti pripažįstami neapykantos kalba? Kokie yra lingvistinio kalbos vertinimo ypatumai ir eksperto vaidmuo teismo procese?

Atsakymų į šiuos klausimus bus ieškoma analizuojant iliustratyvius pavyzdžius iš Lietuvos teismų praktikos, aptariant rezonansines bylas dėl neapykantos kurstymo, analizuojant ekspertų ir teismo argumentaciją dėl konkrečių pasisakymų turinio.

Kriminologo Mindaugo Lankausko pranešimas „Virtualaus žvirblio virsmas į juridinį jautį: neapykantos kalba internete“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“ 

Šiemet konferencijoje bus įteiktas pirmasis Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimas žurnalistui/-ei už pastaraisiais metais viešoje erdvėje publikuotus geriausius ir kriminologinį diskursą labiausiai atitinkančius tekstus nusikalstamo elgesio ir bausmių temomis.

Išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.

 

G.Sakalauskas: Nepakeliamas kriminalinės būties lengvumas Lietuvos žiniasklaidoje

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

Grotuotų langų fone į jus žvelgia jauni veidai plikomis galvomis, o po laikraštyje išspausdintomis  nuotraukomis – vardai, pavardės, gimimo metai. Ir tai – tikrai ne dešimtmečių senumo pavyzdys. Ko siekia laikraštis? Ne, ne sensacijų. Pagrindinis šių straipsnių ciklo tikslas – parodyti dramatišką jaunų vaikinų padėtį kriminalinės karjeros vingiuose atsidūrus įkalinimo įstaigoje.

Pripažinkime, pamačius tokius vaizdus kyla daug klausimų: ką duoda toks viešumas, ar jo reikia, kokius procesus jis iššaukia tolesniame tų žmonių gyvenime, palengvina integraciją ar ją apsunkina? O jeigu tokio viešinimo tikslas netgi nėra gerais norais grįstas, o tik paprastu piniginiu suinteresuotumu paviešinti, parodyti, pritraukti dėmesį, pasmerkti, pašiepti?

Kodėl Europos Taryba rekomenduoja imtis visų priemonių, kad teisės pažeidėjai būtų apsaugoti nuo įžeidimų, bereikalingo smalsumo arba viešumo? Juk viešumas galbūt kaip tik leidžia „įspėti“ visuomenę, sužinoti, atkreipti dėmesį į grėsmes, ar gal tai „taisomai“ veikia patį kaltininką? „Pakartotinis, aktualiu interesu gauti informaciją nebepagrįstas sunkios nusikalstamos veikos vaizdavimas televizijoje draudžiamas tuomet, kai jis kelia grėsmę kaltininko resocializacijai. Socialiai kaltininko egzistencijai gyvybiškai svarbus šansas integruotis į laisvą visuomenę ir visuomenės interesas jo resocializacija iš esmės yra svarbesni nei interesas tą nusikalstamą veiką toliau viešai analizuoti,“ – sako Konstitucinis Teismas. Deja, ne Lietuvos. Ir ši įžvalga padaryta dar 1973-aisiais. Konstitucinis Teismas šalies, kuri pagal žiniasklaidos laisvės indeksą užima gerokai aukštesnę vietą nei Lietuva, nors pas mus toks teismo (ne parlamentinės ar vykdomosios valdžios!) draudimas daug kam pasirodytų labai keistas.

Taigi svarbu gilintis, remtis tyrimais, kriminologine patirtimi, mėginti suprasti, kaip ir kuo gyvena žmonės visuomenėje ir šalia visuomenės, kaip juos veikia viešumas. Lengva ranka rašyti tekstai, garso ar vaizdo įrašai, turint didelę galią juos ką tik parašytus ar įrašytus iš karto plačiai paviešinti, gali iššaukti labai sunkius ilgalaikius procesus, netgi nepaisant (ir) gerų intencijų. Tas pavaizduotas kriminalinės būties lengvumas gali tapti sunkiai pakeliamu. Ilgainiui – mums visiems.

Dr. Gintauto Sakalausko pranešimas „Nepakeliamas kriminalinės būties lengvumas Lietuvos žiniasklaidoje“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“

Konferencijos programa

G.Sakalauskas: kalbos apie mirties bausmės grąžinimą yra demagogija

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės

„Mirties bausmė skatina agresiją visuomenėje, ji yra labai brangi, neduoda siekto pasitenkinimo aukų artimiesiems, nemažina nusikalstamumo ir gyventojai nesijaučia saugesni, ji neleidžia ištaisyti klaidų, ji verčia konkrečius žmones vykdyti kito žmogaus sunaikinimą,“ – taip apie mirties bausmę daugiau nei prieš trejus metus kalbėjo kriminologas dr. Gintautas Sakalauskas. Šios įžvalgos aktualios ir šiandien, kai po rezonansini o nusikaltimo viešojoje erdvėje vėlei randasi siūlymų grąžinti mirties bausmę.

Komentarą skaitykite naujienų portale DELFI: http://bit.ly/2nodQR4

L.Lukošius: Kodėl baudžiamoji atsakomybė neišblaivins Lietuvos vairuotojų?

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės

1,5 promilės – tiek nuo šių metų neatsakingam vairuotojui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Simboliška, kad jau pirmąją metų dieną policija pranešė apie būtent dėl tokių vairuotojų pradėtus ikiteisminius tyrimus. Iš esmės nesudėtingos baudžiamosios bylos pasiekė teismo sales, tik jose priimti sprendimai radikaliai skyrėsi. Kodėl? Ir ar šis baudžiamojo kodekso pakeitimas iš tiesų duos naudos?

LKA valdybos nario įžvalgos – naujienų portale DELFI: http://bit.ly/2kBBZxV .

 

S.Nikartas: valstybės reakcija į nusikaltimą turi būti teisinga ir proporcinga

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija, Nuomonės

LKA valdybos narys, buvęs asociacijos vadovas dr. Simonas Nikartas atskleidžia kriminologų kasdienybės aktualijas, svarsto apie kriminologo vaidmenį formuojant baudžiamąją politiką ir dalinasi įžvalgomis apie banguojančius ežerus.

Pirmoji pažintis su kriminologija: kokia ji?

Kriminologija susižavėjau dar studijuodamas bakalaurą. Pernelyg nesižavėjau sausais teisės dalykais, geriau sekėsi filosofija, politologija arba netipinės teisės sritys, kur yra daugiau interpretacijos laisvės,  erdvės kūrybiškumui. O kriminologija visa tai apima: teisę, sociologiją, psichologiją. Gali atsiplėšti nuo teisės aktų, išsakyti savo požiūrį, randasi vietos socialiniam jautrumui.

Esate mokslininkas, labai glaudžiai bendradarbiaujantis su praktikais. Ar keitėsi požiūris, tarkime, labiau priartėjus prie kriminologų praktikų kasdienybės?

Mokslas visada remiasi praktika, tačiau mokslininko žvilgsnyje daugiau objektyvumo. Žmonės, kasdien dirbantys su nuteistaisiais, yra nusivylę: gal ne tiek sistema, kiek žmonėmis bendrąja prasme. Tai nėra lengvas darbas: įkalinimo įstaigose dirbama tikrai su sudėtingais žmonėmis. Pastebėjau, kad probacijos pareigūnai yra pozityvesni. Galbūt dėl to, kad jie daugiau susiduria su kriminalinės karjeros nesiekiančiais asmenimis, t.y., kriminalinis elgesys nėra tapęs jų gyvenimo būdu, atlikę bausmę jie grįžta į normalų gyvenimą. Bet kiekvienas vertinimas yra paremtas individualia patirtimi. Manau, čia ir slypi kriminologijos pranašumas: vertindamas situaciją remiesi ne asmenine patirtimi, o matai bendrą vaizdą.

Įsivaizduokime statistinį Lietuvos gyventoją, kurio kaimynas trečią kartą grįžo iš įkalinimo įstaigos: kaip jam paaiškinti, kad reikia visumą regėti?

Vienas iš galimų būdų, nors į jį reikėtų žiūrėti atsargiai, – apeliuoti į žmogaus sąžinę. Kartais iš tiesų suveikia, kai perklausi „O jūs niekada nesate padaręs jokios nusikalstamos veikos? Nesate davęs kyšio, pavyzdžiui, gydytojui?“ Dažniausiai tokį klausimą išgirdęs žmogus kiek suglumsta: „Ne ne, nesu, tik padėkos vokelį!“ Va ir prašau. Tokiu atveju nurodau konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį, pagal kurį jo atliktas veiksmas galėtų būti kvalifikuojamas. Kartais girdžiu kontrargumentą: „Čia gi ne rimta, ne koks nužudymas!“. Bet nužudymai bendroje Lietuvos nusikaltimų statistikoje iš tiesų sudaro vos 0,3 procento. Labai mažai. Tačiau jiems skiriama daug dėmesio. Iš čia ir randasi įsitikinimas, kad Lietuva – žmogžudžių, ne kyšininkų kraštas.

Grįžtant prie klausimo, svarbu suvokti, kad daugybė nusikaltimus padariusių žmonių dėl įvairiausių priežasčių nepatenka į įkalinimo įstaigas (sudėtingo nusikaltimo išaiškinamumo, geros socialinės padėties, etc.), todėl ne visada iš įkalinimo įstaigos grįžęs kaimynas Jonas bus pavojingesnis nei kaimynas Petras, niekada ten nepabuvojęs.

Kokią įtaką įkalinimo bausmė turi žmogui? Kuo ja siekiama?

Pagrindinis įkalinimo bausmės tikslas – izoliacija ir visuomenės saugumas. Baudžiamoji politika yra kaip ežeras: didelis, gilus, su daug povandeninių srovių, tačiau bangas jame keliantis vėjas yra visuomenė. Kai vėjas pučia, ežeras negali nereaguoti. Politika neišvengiamai susijusi su visuomene ir vyraujančiu požiūriu. Jeigu bus manoma, kad laisvės atėmimo bausmė yra vienintelė išeitis, kad svarbiausia yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį žmogų, jį atskirti, izoliuoti, retas politikas ryšis būti kamikadze ir priimti kitokius sprendimus, švelninti bausmių skyrimą. Mūsų visuomenė nėra įpratusi galvoti apie tolimąsias pasekmes, kas bus po to. Bet ši tendencija būdinga ir kitoms sritims: vaikų auklėjimui, švietimui, socialinei apsaugai. Politikai turėtų užtikrinti toliaregiškos politikos įgyvendinimą, o kriminologai – jiems padėti su šiuo uždaviniu susidoroti.

Valstybės reakcija į nusikaltimą turi būti teisinga ir proporcinga. Teisininkas skaičiuoja nusikaltimo žalą, kriminologas – antrinius ar tretinius paskirtos bausmės padarinius: įtaką žmogui, socialinę žalą (asmuo netenka darbo, valstybė praranda mokesčius). Griežta valstybės politika turi atvirkštinį ekonominį efektą.

Toliaregiškos baudžiamosios politikos formavimasis – labai jau užsitęsęs procesas. Kas tai lemia?

Nežinau, ar čia reikia ieškoti atsakingų. Visuomenė keičiasi, tik tie procesai nėra greiti. Bet, palyginus su tuo, kas buvo, tarkim, prieš du dešimtmečius, tolerancijos visuomenėje tikrai yra daugiau, mažėja smurto plačiąja prasme (elgesyje, bendravime). Kai kuriuos procesus būtų galima pagreitinti, bet tai – politinės valios klausimas. Politikai visada stengiasi būti išrinkti, taigi paklūsta visuomenės nuomonėms ir nuotaikoms. Jiems rizikinga priimti nepopuliarius sprendimus. Pavyzdžiui, jeigu pareikši sieksiąs staigiai sumažinti bausmes, uždaryti įkalinimo įstaigas..  Rinkėjų balsai nukeliaus tavo oponentui, trimituojančiam apie priešingus tikslus.  Kai kurie procesai tiesiog negali vykti greitai, per greitai.

Koks kriminologo vaidmuo siekiant reikšmingų ilgalaikių pokyčių?

Kriminologai daro ką gali pagal turimas galimybes ir resursus. Kriminologai turėtų būti tarpininkai tarp politikų, priimančių sprendimus ir visuomenės, kuri tuos sprendimus turi suprasti ir su jais susigyventi. Vis dėlto klausimą, ar kriminologijos mokslui ir jo svarbai skiriamas pakankamas dėmesys priimant sprendimus, norėtųsi palikti atvirą.

Ar kriminologu gali tapti bet kas?

Mano nuomone, kriminologija yra pašaukimas. Pats kriminologiją pasirinkau būtent dėl to. Ir kiek tenka bendrauti su kriminologais, visi aktyvūs šios bendruomenės nariai yra idėjiniai žmonės, kuriems rūpi vienas didžiausių visuomenės skaudulių – nusikaltimai. Ne tik rūpi, jie stengiasi dirbti, kad situacija gerėtų.

Kaip manote, ar egzistuoja tobulo nusikaltimo planas?

Jeigu tobulo nusikaltimo plano kriterijus yra tai, kad žmogus nepagaunamas, tokių nusikaltimų yra apstu. Tarkime, duodamas kyšį. Dauguma tokių atvejų taip ir lieka neišaiškinti, nes korupcinės nusikalstamos veikos yra labai latentiškos.

Manau, nemažai žmonių padaro vienokius ar kitokius tobulus nusikaltimus. Grubiai skaičiuojant per metus įkalinimo įstaigose ir  probacijos tarnybų priežiūroje  būna netoli 30 tūkstančių žmonių. Aišku, dalis jų gržta, tačiau vis dėlto įsivaizduokite, koks skaičius žmonių, susidaro per tarkime 15 metų – skaičiuotume jau keliais šimtais tūkstančių, ir tai tik ta dalis žmonių, kurie už padarytus nusikaltimus buvo nuteisti realiomis bausmėmis, o kiek dar yra tų, kurių nusikaltimai neišaiškinti arba baudžiamasis procesas buvo nutrauktas?