L.Lukošius: Pasitikėjimas valstybe: sunkiai įgyjamas, bet lengvai paleidžiamas vėjais

Publikavo skiltyje Interviu

Aukštesnio visuomenės socialinio sluoksnio atstovai neretai daro rafinuotus, sunkiau išaiškinamus ir didelę žalą visuomenei darančius nusikaltimus – tokie pastebėjimai padaryti nagrinėjant nusikaltimus, kuriuos įvykdė asmenys, turintys aukštesnį išsilavinimą, savo profesinėje srityje pasiekę daug laimėjimų, dalyvaujantys visuomeninėje veikloje. Dažniausi ir pavojingiausi baltųjų apykaklių nusikaltimai šiandien – korupcija ir finansinės machinacijos.

Kriminologo, teisininko Liutauro Lukošiaus įžvalgos naujienų portale DELFI: http://bit.ly/2gN0p7E

Profesorius Aleksandras Dobryninas: „tamsiąją“ asmenybės pusę analizuojantys kriminologai dega aistra gyvenimui

Publikavo skiltyje Interviu

Jeigu asmeninės bibliotekos lentynos lūžta nuo kriminalinių romanų, žiūrimiausių filmų repertuare dominuoja trileriai, o mėgstamiausia naujienų rubrika yra nusikaltimai ir nelaimės – ar tai požymiai, kad turi potencialo tapti kriminologu/-e?

Ne, toli gražu. Tačiau tokiam žmogui pasiūlyčiau kuo greičiau pradėti studijuoti kriminologiją, nes ji gali padėti išvengti pavojingos ligos: bėgimo nuo gyvenimo. Nors kriminologija lyg ir analizuoja „tamsiąją“ asmenybes pusę, tikra kriminologo aistra – gyvenimas, kuriame niekas nieko neskriaudžia, įgyvendinamos geriausios žmogiškosios savybės, o katastrofa arba mirtis veikiau yra neišvengiamų fizinių procesų išdava, nei beprotiškos homo sapiens veiklos rezultatas. Kaip sakydavo žinomas JAV kriminologas Travisas Hirshi, pagrindinis kriminologijos klausimas – ne kodėl žmonės daro nusikaltimus, o kodėl absoliuti dauguma jų nedaro.

Geras kriminologas – koks jis?
Gerą kriminologą sunku apibūdinti. Jį reikia pamatyti ir pabūti šalia jo. Man pasisekė būti šalia garsaus Lietuvos kriminologo profesoriaus Jurijaus Bluvšteino ir, kiek trumpiau, –  vieno iš kriminologinio abolicionizmo pradininko, olandų profesoriaus Louko Hulsmano. Jie ir suformavo mano kriminologijos supratimą bei viziją. Manyčiau, kiekvienas rimtai studijuojantis kriminologiją ankščiau arba vėliau atranda savo „gerą kriminologą“.

Sociologijos ir kriminologijos magistrantūros studijos pritraukia įvairių sričių atstovų. Sociologai, psichologai, istorikai, politologai, žurnalistai – tai toli gražu ne baigtinis kriminologija susižavinčių specialistų sąrašas. Kodėl žmonės, atrodytų, visiškai iš nesusijusių sričių ateina į kriminologiją?

Kriminologiją kūrė ne kriminologai, o filosofai, ekonomistai, teisininkai, matematikai, medikai, sociologai ir psichologai. Tik paskui buvo apsižiūrėta ir nuspręsta, kad bendrą visų jų mokslinį produktą vertėtų pavadinti kriminologija. Taigi, kriminologija iš prigimties yra tarpdalykinis mokslas, o tikri kriminologai – plačios erudicijos ir interesų žmonės.

Kokios kriminologų perspektyvos Lietuvoje?

Kadangi įstatymų pažeidėjai buvo, yra ir bus, o teisėsaugoje ir kitose institucijose auga supratimas apie kriminologų naudą visuomenės saugumui, esu įsitikinęs, kad kriminologų poreikis tik didės.

Trys argumentai, kodėl verta rinktis Sociologijos ir kriminologijos magistrantūros studijas?

1 argumentas. Studentai įgyja sociologo ir kriminologo kompetencijų, t.y. po magistrantūros baigimo gali dirbti tiek kriminologo, tiek sociologo darbą.

2 argumentas. Susipažįstama ne tik su sociologiniais, teisiniais, psichologiniais nusikaltimų ir nusikalstamo elgesio teoriniais aspektais, bet mokslinės praktikos metu galima patobulinti žinias dirbant policijoje, laisvės atėmimo įstaigose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, kitose su teisėsauga susijusiose institucijose.

3 argumentas. Studijuoti tiesiog yra smagu: dėstytojai – aistringi savo sričių profesionalai, administracija – efektyvi ir geranoriška, auditorijos – jaukios, kolegos studentai – itin motyvuoti, o visa tai vainikuoja ypatinga Universiteto dvasia.

Ateities kriminologija … ?

Tai jūs, pasirenkantys kriminologiją kaip profesiją ir gyvenimo iššūkį :)

Ekspertai: lietuviai yra labai tolerantiški prievartai

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija, Tyrimai

Europos Komisijos smurto lyties pagrindu tyrimas atskleidžia susimąstyti verčiančią statistiką: kas trečias lietuvis įsitikinęs, kad tam tikromis aplinkybėmis seksualinė prievarta gali būti pateisinama. Apie tolerancijos ribas, kaltės perkėlimą ir valstybės požiūrį į seksualinius nusikaltimus įžvalgomis dalinasi asociacijos vadovas dr. Algimantas Čepas ir psichologė, Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centro direktoriaus pavaduotoja Odeta Pušinaitytė. Pokalbis publikuojamas naujienų portale 15MIN: http://bit.ly/2nDfmvi .

S.Nikartas: valstybės reakcija į nusikaltimą turi būti teisinga ir proporcinga

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija, Nuomonės

LKA valdybos narys, buvęs asociacijos vadovas dr. Simonas Nikartas atskleidžia kriminologų kasdienybės aktualijas, svarsto apie kriminologo vaidmenį formuojant baudžiamąją politiką ir dalinasi įžvalgomis apie banguojančius ežerus.

Pirmoji pažintis su kriminologija: kokia ji?

Kriminologija susižavėjau dar studijuodamas bakalaurą. Pernelyg nesižavėjau sausais teisės dalykais, geriau sekėsi filosofija, politologija arba netipinės teisės sritys, kur yra daugiau interpretacijos laisvės,  erdvės kūrybiškumui. O kriminologija visa tai apima: teisę, sociologiją, psichologiją. Gali atsiplėšti nuo teisės aktų, išsakyti savo požiūrį, randasi vietos socialiniam jautrumui.

Esate mokslininkas, labai glaudžiai bendradarbiaujantis su praktikais. Ar keitėsi požiūris, tarkime, labiau priartėjus prie kriminologų praktikų kasdienybės?

Mokslas visada remiasi praktika, tačiau mokslininko žvilgsnyje daugiau objektyvumo. Žmonės, kasdien dirbantys su nuteistaisiais, yra nusivylę: gal ne tiek sistema, kiek žmonėmis bendrąja prasme. Tai nėra lengvas darbas: įkalinimo įstaigose dirbama tikrai su sudėtingais žmonėmis. Pastebėjau, kad probacijos pareigūnai yra pozityvesni. Galbūt dėl to, kad jie daugiau susiduria su kriminalinės karjeros nesiekiančiais asmenimis, t.y., kriminalinis elgesys nėra tapęs jų gyvenimo būdu, atlikę bausmę jie grįžta į normalų gyvenimą. Bet kiekvienas vertinimas yra paremtas individualia patirtimi. Manau, čia ir slypi kriminologijos pranašumas: vertindamas situaciją remiesi ne asmenine patirtimi, o matai bendrą vaizdą.

Įsivaizduokime statistinį Lietuvos gyventoją, kurio kaimynas trečią kartą grįžo iš įkalinimo įstaigos: kaip jam paaiškinti, kad reikia visumą regėti?

Vienas iš galimų būdų, nors į jį reikėtų žiūrėti atsargiai, – apeliuoti į žmogaus sąžinę. Kartais iš tiesų suveikia, kai perklausi „O jūs niekada nesate padaręs jokios nusikalstamos veikos? Nesate davęs kyšio, pavyzdžiui, gydytojui?“ Dažniausiai tokį klausimą išgirdęs žmogus kiek suglumsta: „Ne ne, nesu, tik padėkos vokelį!“ Va ir prašau. Tokiu atveju nurodau konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį, pagal kurį jo atliktas veiksmas galėtų būti kvalifikuojamas. Kartais girdžiu kontrargumentą: „Čia gi ne rimta, ne koks nužudymas!“. Bet nužudymai bendroje Lietuvos nusikaltimų statistikoje iš tiesų sudaro vos 0,3 procento. Labai mažai. Tačiau jiems skiriama daug dėmesio. Iš čia ir randasi įsitikinimas, kad Lietuva – žmogžudžių, ne kyšininkų kraštas.

Grįžtant prie klausimo, svarbu suvokti, kad daugybė nusikaltimus padariusių žmonių dėl įvairiausių priežasčių nepatenka į įkalinimo įstaigas (sudėtingo nusikaltimo išaiškinamumo, geros socialinės padėties, etc.), todėl ne visada iš įkalinimo įstaigos grįžęs kaimynas Jonas bus pavojingesnis nei kaimynas Petras, niekada ten nepabuvojęs.

Kokią įtaką įkalinimo bausmė turi žmogui? Kuo ja siekiama?

Pagrindinis įkalinimo bausmės tikslas – izoliacija ir visuomenės saugumas. Baudžiamoji politika yra kaip ežeras: didelis, gilus, su daug povandeninių srovių, tačiau bangas jame keliantis vėjas yra visuomenė. Kai vėjas pučia, ežeras negali nereaguoti. Politika neišvengiamai susijusi su visuomene ir vyraujančiu požiūriu. Jeigu bus manoma, kad laisvės atėmimo bausmė yra vienintelė išeitis, kad svarbiausia yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį žmogų, jį atskirti, izoliuoti, retas politikas ryšis būti kamikadze ir priimti kitokius sprendimus, švelninti bausmių skyrimą. Mūsų visuomenė nėra įpratusi galvoti apie tolimąsias pasekmes, kas bus po to. Bet ši tendencija būdinga ir kitoms sritims: vaikų auklėjimui, švietimui, socialinei apsaugai. Politikai turėtų užtikrinti toliaregiškos politikos įgyvendinimą, o kriminologai – jiems padėti su šiuo uždaviniu susidoroti.

Valstybės reakcija į nusikaltimą turi būti teisinga ir proporcinga. Teisininkas skaičiuoja nusikaltimo žalą, kriminologas – antrinius ar tretinius paskirtos bausmės padarinius: įtaką žmogui, socialinę žalą (asmuo netenka darbo, valstybė praranda mokesčius). Griežta valstybės politika turi atvirkštinį ekonominį efektą.

Toliaregiškos baudžiamosios politikos formavimasis – labai jau užsitęsęs procesas. Kas tai lemia?

Nežinau, ar čia reikia ieškoti atsakingų. Visuomenė keičiasi, tik tie procesai nėra greiti. Bet, palyginus su tuo, kas buvo, tarkim, prieš du dešimtmečius, tolerancijos visuomenėje tikrai yra daugiau, mažėja smurto plačiąja prasme (elgesyje, bendravime). Kai kuriuos procesus būtų galima pagreitinti, bet tai – politinės valios klausimas. Politikai visada stengiasi būti išrinkti, taigi paklūsta visuomenės nuomonėms ir nuotaikoms. Jiems rizikinga priimti nepopuliarius sprendimus. Pavyzdžiui, jeigu pareikši sieksiąs staigiai sumažinti bausmes, uždaryti įkalinimo įstaigas..  Rinkėjų balsai nukeliaus tavo oponentui, trimituojančiam apie priešingus tikslus.  Kai kurie procesai tiesiog negali vykti greitai, per greitai.

Koks kriminologo vaidmuo siekiant reikšmingų ilgalaikių pokyčių?

Kriminologai daro ką gali pagal turimas galimybes ir resursus. Kriminologai turėtų būti tarpininkai tarp politikų, priimančių sprendimus ir visuomenės, kuri tuos sprendimus turi suprasti ir su jais susigyventi. Vis dėlto klausimą, ar kriminologijos mokslui ir jo svarbai skiriamas pakankamas dėmesys priimant sprendimus, norėtųsi palikti atvirą.

Ar kriminologu gali tapti bet kas?

Mano nuomone, kriminologija yra pašaukimas. Pats kriminologiją pasirinkau būtent dėl to. Ir kiek tenka bendrauti su kriminologais, visi aktyvūs šios bendruomenės nariai yra idėjiniai žmonės, kuriems rūpi vienas didžiausių visuomenės skaudulių – nusikaltimai. Ne tik rūpi, jie stengiasi dirbti, kad situacija gerėtų.

Kaip manote, ar egzistuoja tobulo nusikaltimo planas?

Jeigu tobulo nusikaltimo plano kriterijus yra tai, kad žmogus nepagaunamas, tokių nusikaltimų yra apstu. Tarkime, duodamas kyšį. Dauguma tokių atvejų taip ir lieka neišaiškinti, nes korupcinės nusikalstamos veikos yra labai latentiškos.

Manau, nemažai žmonių padaro vienokius ar kitokius tobulus nusikaltimus. Grubiai skaičiuojant per metus įkalinimo įstaigose ir  probacijos tarnybų priežiūroje  būna netoli 30 tūkstančių žmonių. Aišku, dalis jų gržta, tačiau vis dėlto įsivaizduokite, koks skaičius žmonių, susidaro per tarkime 15 metų – skaičiuotume jau keliais šimtais tūkstančių, ir tai tik ta dalis žmonių, kurie už padarytus nusikaltimus buvo nuteisti realiomis bausmėmis, o kiek dar yra tų, kurių nusikaltimai neišaiškinti arba baudžiamasis procesas buvo nutrauktas?

 

 

Korupciniai nusikaltimai: valstybės skaudulys ir iššūkis teisėsaugai?

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija

1149 – tiek ikiteisminių tyrimų 2015-aisiais pradėta dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų. Taip byloja oficiali statistika. Korupciniai nusikaltimai – iššūkis kiekvienai šiuolaikinei valstybei. LKA vadovas Algimantas Čepas vykdant korupcijos prevenciją ir kontrolę pasigenda nuoseklumo ir vienodumo skiriant bausmes. Išsamus interviu publikuojamas žurnale „Teismai.lt“: http://bit.ly/2jr61Yz

R.Giedrytė-Mačiulienė: apie marginalizuotus rajonus ir jų nulemtą profesinę veiklą

Publikavo skiltyje Interviu

LKA valdybos narė Renata pasakoja, kad jos pažintis su kriminologija iš esmės prasidėjo analizuojant jaunimui iškylančias nusikalstamo atspalvio problemas. Šiandien moteris asociacijoje kuruoja kriminologinės minties sklaidą tarp jaunų žmonių.

Kriminologija: pirmoji pažintis.

Vienas kolega kriminologas yra pasidalinęs įžvalga, kad bemaž visi kriminologai prieš pasirinkdami savo profesinę kryptį turėjo sąlytį su kažkokiomis kriminogeninėmis problemomis arba gyveno/-a marginalizuotoje aplinkoje. Iš tikrųjų visą gyvenimą gyvenau ir augau viename iš marginalizuotų Vilniaus mikrorajonų. Visi sužinoję, kur gyvenu, nuolat klausdavo, „ar ten nebaisu“, „ar saugu vakare išeiti į gatvę“, „ten juk daug nusikaltimų“. Turbūt tai labiau turėjo įtakos mano domėjimuisi kriminologija.

O pirmoji tikroji pažintis su kriminologija įvyko trečiame sociologijos bakalauro studijų kurse rašant kursinį darbą apie jaunimo delinkvenciją mokyklose. Nuo to laiko kryptingai pradėjau eiti kriminologijos „keliu“ universitete, kadangi rašiau bakalaurinį darbą apie merginų delinkvenciją, įstojau į sociologijos ir kriminologijos magistrą. Tačiau iš tikrųjų man ir pačiai įdomu, iš kur nuo trečio bakalauro kurso atsirado tas „užsikabinimas“ už kriminologijos, kadangi dar tuomet tikrai neturėjau dalykų, susijusių su kriminologija, nepažinojau ir Lietuvos kriminologų, ką kalbėti apie užsienio kriminologus.

Kaip manote, ar kriminologijai reikia pašaukimo?

Šiuo klausimu pritarčiau kitiems kolegoms kriminologams, kad svarbiau nei pašaukimas – tai gebėjimas profesionaliai ir atsidavus dirbti šioje srityje.

Lūkesčiai ir realybė: ko tikėtasi ir kas pasiteisino?

Kriminologija Lietuvoje, deja, kelią skinasi lėtai – kas šiek tiek nuvilia. Dar tikrai toli gražu ne visos teisėsaugos institucijos supranta, kokie kriminologai yra vertingi specialistai nusikaltimų bei socialinių deviacijų kontrolės ir prevencijos srityse, kokios svarbios kriminologijos žinios formuojant baudžiamąją ir bausmių vykdymo politiką, taip pat kad kriminologai galėtų būti vertingi analitikai, gebantys stebėti, analizuoti, prognozuoti nusikalstamą ir deviacinį elgesį. Tačiau tikiu perspektyvia kriminologijos Lietuvoje ateitimi, kuriai galbūt dar reikia keleto, dešimties ar šiek tiek daugiau metų.

Kriminologija – darbas ar gyvenimo būdas?

Man tai yra, visų pirma, darbas, bet pamažu pradedu matyti, kad kriminologinis mąstymas neretai „įsivelia“ į tokius paprastus kasdienius dalykus kaip pokalbius su draugais apie įvykius visuomenėje, laisvalaikio veiklas renkantis, kokius filmus žiūrėti ir knygas skaityti. Neišvengiamai kriminologija ir kriminologinis mąstymas tampa kasdienio gyvenimo dalimi, kai pradedi atsirinkti informaciją masinio informavimo priemonėse ir pan.

Kriminologija ir stereotipai: kokie pasiteisina, o kurie – labiausiai erzinantys?

Paskutiniu metu labai erzina ne kiek stereotipas, o požiūris, kurį išgirdau keliose pastarosiose konferencijose, kad su smurtautojais dirbti nereikia, juos reikia tik „sodinti“ į kalėjimą, reikia dirbti ir padėti tik aukai. Taip, sutinku, kad auka turi būti dėmesio centre, reikia gerinti pagalbos jai mechanizmą, tačiau jei mes nedirbsime su smurtautoju, ar kas nors pasikeis? Vertinant tai, kokia gaji smurto kultūra mūsų visuomenėje, vargu.

Jeigu nebūčiau kriminologė, būčiau…

Jeigu nebūčiau kriminologė, greičiausiai būčiau matematikė. Pamenu, tik paskutiniu momentu teikiant stojimo prašymą nusprendžiau, kad sociologiją reikia įrašyti aukštesniu prioritetu nei matematiką. Dar ir dabar jaučiu silpnybę skaičiams, mėgstu analizuoti kiekybinių tyrimų duomenis.

Mano misija LKA.

Šiuo metu ir LKA valdyboje esame pasiskirstę prioritetus. Mano prioritetas – darbas su jaunimu, jaunų žmonių pritraukimas į LKA, asociacijos žinios skleidimas tarp jaunimo. Bandysiu to ir siekti – pritraukti jaunimą, kuris galėtų dalintis savo idėjomis bei išgirsti kitų kriminologų idėjas.

Mano kriminologinė silpnybė

Ir filmai, ir knygos. Ir nebūtinai kriminologinės, o platesnio – sociologinio – lauko. Umberto Eco, Georgas Orwellas, Anthony Burgessas ir kt. Iki šiol labai palikęs įspūdį yra „Prisukamas apelsinas“ (apie maištą, kontrolę, visuomenės narių perauklėjimą), „Skrydis virš gegutės lizdo“ (apie maištą ir pasipriešinimą kontrolei), „1984-ieji“ (apie galią, nematomą ir matomą kontrolę, valdomą visuomenę), „Nr. 0“ (apie konstruojamą tikrovę) ir kt.

Filmai – sunku net išskirti, užtenka nueiti į „Kino pavasario“ filmus, dalis jų labai susiję su kriminologija ir sociologija. Pavyzdžiui, labai patiko „Sniego traukinys“, „Internatas“ – apie „sunkius“ paauglius.  Apskritai, tai kas susiję su taip vadinamais „sunkiais“ vaikais ir paaugliais, taip pat prieš tai minėta kontrolės tematika man yra labai įdomu.

Gal čia ir atsakymas į prieš tai buvusį klausimą, kriminologija – tai ir gyvenimo būdas, kadangi daug ką vertinu per kriminologinę ir sociologinę prizmę, jaučiu silpnybę distopinei literatūrai, filmams kriminologine tematika ir pan.

Ar egzistuoja tobulas nusikaltimo planas?

Greičiausiai taip. Tik vargu, ar jis kada nors bus suprastas, jeigu yra tobulas.

Laura Ūselė: apie kriminologinius vaikų auklėjimo metodus, aistrą matematikai ir skraidančias lėkštes

Publikavo skiltyje Interviu

Kriminologija: pirmoji pažintis.

Vagystės iš parduotuvių, nakvynės ne namuose, iškvietimai pas nepilnamečių reikalus kuruojančius policijos pareigūnus, „atsižymėjimas“ mokykloje, automobilio nuvarymas smagiam pasivažinėjimui ir įvažiavimas į medį – tokį jaunuolių gyvenimą – ką vadinu praktinės kriminologijos abėcėle – pažinau savanoriaudama palaimintojo Jurgio Matulaičio socialiniame centre. Čia bandėme sudėlioti prasmingo buvimo ir darbo su jaunuoliais, jau pažeidusiais teisę, būdus. Lygiagrečiai universitete startavo baudžiamosios teisės, o vėliau ir kriminologijos paskaitos. Ieškojau sąlyčio taškų tarp to, ką mokausi, ir to, kas vyksta patrakusių vaikinų gyvenime.

Kriminologija ir pašaukimas.

Puiku, kai žmogus atranda savo vėžes ir tai – kriminologija. Bet, manau, ir jų neradus galima atsidavusiai dirbti šioje srityje.

Tarp lūkesčių ir realybės.

Ar nebaisu vykti į nusikaltimo vietą, kaip nuimu pirštų antspaudus – šiuos klausimus vis dar dažnai išgirstu iš žmonių, manančių, kad kriminologija ir kriminalistika yra tas pats. Tad pirmuoju lūkesčiu pavadinčiau kriminologinės minties plitimą Lietuvoje, pradedant kriminologijos atpažinimu. O didesnis lūkestis – kriminologiniais tyrimais grįstų sprendimų priėmimas: įstatymų leidyboje, kuriant įvairias prevencijos programas, dirbant su bendruomenėmis, nuteistaisiais, žiniasklaidoje informuojant apie nusikaltimus. Realybėje to dar labai trūksta.

Kriminologija – darbas ar gyvenimo būdas?

Man – darbas. Bet, matyt, kaip ir daugeliui, darbo ir gyvenimo būdo kontūrai yra išsilieję. Kadangi pastarasis gyvenimo dešimtmetis pripildytas motinystės patirčių, pastebiu, kaip norom nenorom atliekamuose tyrimuose ar darbinėje organizacinėje aplinkoje kyla noras pasiremti kasdienybėje su vaikais taikomais principais ir metodais. O  bendraujant su vaikais ar sprendžiant jų problemas kriminologinės žinios ir patirtis kartais „išlenda“.

Tokių pavyzdžių atrandu mokykloje. Kartais pastebiu, kad tam tikrų dalykų vertinimas virsta ne vertinimo, o bausmių sistema: už mažo darbo neatlikimą mokytoja paskiria dvejeto bausmę su galimybe po kažkurio laiko, kai mokytojai bus geresnė nuotaika, pakeisti bausmę švelnesne. Su vaikais išbandyta kriminologams puikiai žinomų griežtos baudžiamosios politikos apraiškų – nulinės tolerancijos, trijų smūgių (ne, ne, ne smurtą turiu galvoje, o „jei dar kartą padarysi, tada…“) įstatymo – tam tikros modifikacijos. Ilgesnėje perspektyvoje jos mano vaikams nesuveikia. Užtat man suveikia – ieškoti pozityvesnių būdų riboms nustatyti ir jas išlaikyti.

Bendraudama su vaikais turiu puikią mediatoriaus įgūdžių lavinimo galimybę: stiprinu kardinaliai skirtingų poreikių derinimo, tarpininkavimo daugialypiuose konfliktuose, aktyvaus klausymo gebėjimus. Ir labai pasijunta, kad jei jau įsiveliu su jais į kovą norėdama kažko pasiekti, išsyk galiu reziumuoti – pralaimėjau. Pati kova jau yra pralaimėjimas, neleidžiantis įsiklausyti į poreikius, ieškoti sutarimo, spręsti problemas. Nemažai kovos motyvų pastebiu ir su vaikais bei jaunimu dirbančioje justicijos sistemoje.

Kriminologija ir stereotipai: kokie pasiteisina, o kurie – labiausiai erzinantys?

Erzina vienas iš klasikinių – nusikaltimų nuolat daugėja, jie darosi vis žiauresni (būna periodų, kai tai pasiteisina). Spręsti situaciją siūloma griežtomis bausmėmis, gausinant policininkų gatvėse ir pan. Man nepriimtinas manipuliavimas baime ir grėsme.

Jeigu nebūčiau kriminologė, būčiau…

Matyt, matematikos mokytoja. Jaučiu silpnybę skaičiams, jų kombinacijoms, veiksmams, pačiam mąstymo būdui. Mane tai užburia, įtraukia. Kai sprendžiant kokią nors gyvenimišką problemą pavyksta pasiekti „matematinį priėjimą“, jaučiu – saugi teritorija pasiekta ir problemos išsprendimas yra tik laiko klausimas.

Mano misija LKA.

Šiuo metu esu LKA valdybos sekretorė. Norisi padėti darbams LKA vykti: valdybos posėdžiuose fiksuoti, struktūruoti idėjas, atsakomybes, darbus, kad kaskart vis galėtume eiti pirmyn. Taip pat man labai rūpi LKA bendruomenės sutelkimas ir palaikymas, tapatumo stiprinimas. Dar viena sritis, kurioje norėčiau būti naudinga – jaunimas, jo pritraukimas į LKA, erdvės jam kūrimas.

Mano kriminologinė silpnybė.

Mano darbiniai – kriminologiniai – akiniai nuolat užmaukšlinti, taigi kriminologizuotais tampa nemažai „nekaltų“ dalykų. Viena iš aistrų – lėkščiasvydis (nelabai patinka man šis sulietuvinimas, angl. frisbee ultimate). Tai toks komandinis sporto žaidimas su „skraidančia lėkšte“ (sporte mes ją vadiname disku), reikalaujantis greičio, puikios disko metimo technikos, taip pat taktinių įgūdžių, žaidžiamas maždaug futbolo aikštės dydžio aikštelėje. Šio žaidimo išskirtinis bruožas – jame nėra teisėjų, žaidėjai patys yra atsakingi už savus taisyklių pažeidimus ir klaidas, tarpusavio ginčus sprendžia patys. Pačių teisėjavimas puikiai veikia net Europos ar pasaulio čempionatuose. Dar mane „užkabino“ tai, jog šiame sporte realiai propaguojama Fair Play (garbingo žaidimo) koncepcija, kiekviename turnyre teikiamas „žaidimo dvasios“ (Spirit of the Game) apdovanojimas, kuris laikomas garbingiausiu. Tas sportinis azartas, konkuruojantis žaidimas labai skatinamas,  bet jokiu būdu ne žaidėjų pagarbos vienas kitam sąskaita. Dar, tiesa, rungtynių pabaigoje abi komandos bendrame rate trumpai aptaria įvykusias rungtynes, atvirai pastebi savo ir priešininkų stipriąsias ir silpnąsias puses, padėkoja už žaidimą. Man visa tai guli toje pačioje lentynoje su mano mėgstamais darbiniais reikalais atkuriamojo teisingumo tema.

Kita silpnybė – filmai. Pamenu, dar tik susipažįstant su kriminologija pamačiau vokiečių filmą „Eksperimentas“, paremtą 1971 m. Stanfordo kalėjime atliktu eksperimentu, kai grupė savanorių porai savaičių tapo kaliniais ir prižiūrėtojais. Galios, kontrolės ir santykį naikinančios sistemos temos paliko stiprų įspūdį. Panašiu metu kino teatre žiūrėjau filmą „Įspėjantis pranešimas“. Fantastinis filmas apie tai, kaip policijoje specialus padalinys, neva turintis apie būsimus nužudymus pranešantį „įrankį“, suiminėja būsimus žudikus. Tiesą pasakius, prevencija ir prevencinės programos man yra viena mistiškiausių, iš tiesų fantastika dvelkianti tema. Iš ne per seniausiai matytų filmų patiko „Mamytė“ (apie „sunkius“ vaikus), „Medžioklė“ (stiprus filmas apie bendruomenę, (ne)pritapimą joje ir stigmatizavimą).

Ar egzistuoja tobulas nusikaltimo planas?

Kriminologams, matyt, tai toks, kuris leistų gimti naujai kriminologinei teorijai ar rimtai kriminologinei diskusijai.

Gintautas Sakalauskas: apie pilnatį, voveres ir svajones, kurios pildosi

Publikavo skiltyje Interviu

Kriminologija: pirmoji pažintis.

Susipažinome prieš du dešimtmečius vienoje iš Drezdeno vilų – čia  tuo metu buvo įsikūrusi Drezdeno aukštoji socialinio darbo mokykla. Kriminologijos kursą socialinio darbo ir baudžiamosios justicijos studijų specializacijai dėstė prof. dr. Wolfgang‘as Deichsel‘is – pirmą kartą per savo studijas sutikau dėstytoją teisininką, kuriam pirmiausia rūpėjo žmogus, o ne įstatymas. Kaip dažniausiai būna, asmenybės patraukia savo požiūriu, mintimis, idėjomis, elgesiu, santykiu… Paskaitas iš pradžių suprasti nebuvo lengva, nes vokiečių kalbos pagrindų tam nepakako. Tačiau tai netrukdė suprasti, kiek daug neteisingų dalykų jau buvau spėjęs išmokti studijų Lietuvoje metu. Grįžęs į Lietuvą jau žinojau, ko noriu – mokslo ir kriminologijos, laimei, patekau į mane palaikiusių ir mokiusių žmonių rankas, kurių pagalba ir parama vėliau buvo lemiama. Esu jiems už tai labai dėkingas.

Kaip manote, ar kriminologijai reikia pašaukimo?

Ir reikia, ir nereikia. Visuomet žaviuosi žmonėmis, kurie savo darbą atlieka profesionaliai – nesvarbu, ar vežiotų šiukšles, ar dalintų maistą valgykloje, ar moderuotų televizijos laidą, ar komentuotų kokį įvykį, ką jau ten kalbėti apie mokslą ar dėstymą. Manau, jei nori jaustis savo vietoje ir kiti jaustų, kad joje esi, reikia pašaukimo. Tai kriminologijai jos reikia tiek pat, kiek ir ornitologijai, astronomijai ar fizikai.

Lūkesčiai ir realybė: ko tikėtasi ir kas pasiteisino?

Vokiečiai turi tokį posakį – „lėtai maitinasi voverė“. Man liūdna ir neramu, kaip lėtai nepriklausomybe maitinasi Lietuva. Mano ir kitų žmonių, kurie yra patyrę, kaip atrodo ilgesnį laiką laisvėje gyvenusi ir sovietinės priespaudos nepatyrusi visuomenė, lūkesčiams, kad netrukus taip bus ir Lietuvoje, nebuvo lemta išsipildyti. Tas „netrukus“ gerokai užsitęsė.

Žvelgiant į su kriminologine problematika susijusias sritis mane ima šiurpas nuo visiško perspektyvų jaunimui nebuvimo provincijoje, nuo beribės pagiežos „nusikaltėliams“ ir jų artimiesiems žiniasklaidoje, nuo bent kažkiek intelektualesnės viešos diskusijos apie baudžiamąją politiką nebuvimo, nuo to, kas vyksta su įkalinimo sistema Lietuvoje, nuo profesionalumo dirbant su nuteistaisiais stokos… Aš tikėjausi, kad atsiras kokybiškų knygų, atsiras kitas diskursas, jis bus racionalesnis, paremtas moksliniais tyrimais ir kritiniu mąstymu, jame bus mažiau stereotipų, prietarų ir baimės, o svarbiausia – atsiras viena kryptimi mąstančių, profesionalių, kompetentingų žmonių. Jų po truputį randasi, bet jie nesudaro kritinės masės ir dar ilgai nesudarys, o tai reiškia, kad ir artimiausiu metu turbūt nebus jokių reikšmingų pozityvių pokyčių.

Kita vertus, aš pats darau tai, ką norėjau daryti, užsiimu tuo, apie ką kažkada tik galėjau pasvajoti. Man smagu, kad susikūrė ir gyvuoja Lietuvos kriminologų asociacija, vienijanti daug ir įvairių žmonių – ta bendrystė ir žiūrėjimas viena kryptimi yra labai svarbus. Taip pat džiugu matyti ir girdėti, kai buvę studentai savo darbuose naudojasi tuo, ką girdėjo ir apie ką diskutuodavome paskaitose…

Kriminologija – darbas ar gyvenimo būdas?

Pirmiausia – darbas. Bet kaip ir bet kuriame socialiniame moksle, kriminologijoje taip pat yra būtina daug dirbti ir kasdienybėje – ieškoti pavyzdžių, sąsajų, perklausti teorinius teiginius, stebėti socialinėje aplinkoje vykstančius buitinius ir kasdienius procesus. Čia negali užsidaryti vien teorijose ar knygose ir nematyti kasdienio gyvenimo – jis, be to, yra ir puikus laukas jas pasitikrinti. Mane labai žavi socialinės srities mokslininkai, kurie sugeba iš kasdienybės pavyzdžių vystyti teoriją arba bent jau juos joje tinkamai įpinti. Todėl yra svarbu domėtis žmonių istorijomis, požiūriu, patirtimi, tuomet tai yra ir gyvenimo būdo dalis, leidžianti perklausti, ką tu iš tiesų ir kaip dirbi.

Kriminologija ir stereotipai: kokie pasiteisina, o kurie – labiausiai erzinantys?

Mane labiausiai erzina įsivaizduojamas mėnulio pilnaties poveikis nusikalstamam ir kitokiam „keistam“ elgesiui. Didesnės, labiau paplitusios ir neva „viską paaiškinančios“ nesąmonės turbūt nėra, bet ji stebėtinai gyvybinga. Beje, tas mano susierzinimas tikrai turi koreliuojantį ryšį su pilnatimi, nes būtent pilnaties metu tokie paaiškinimai būna itin populiarūs.

Jeigu nebūčiau kriminologas, būčiau…

Iki to pirmo susidūrimo su kriminologija arčiausiai širdies buvo advokatūra. Bet jei dabar reikėtų atsisakyti mokslo, įskaitant ir kriminologiją, tai dirbčiau socialinį darbą su jaunimu arba užsiimčiau sodininkyste. O gal net pavyktų abu tuos dalykus suderinti.

Mano misija LKA.

Mano misija buvo ją sukurti. Tai buvo labai svarbu dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl vienos formalios priežasties, kad organizuojant Europos kriminologų asociacijos konferenciją Vilniuje 2011 metais be vietinės asociacijos tai būtų buvę padaryti daug sunkiau. Antra, Lietuvos kriminologų asociacijai įsikurti buvo pribrendęs laikas, nes būta įdirbio organizuojant Baltijos kriminologų konferencijas, Vilniaus universitete sėkmingai sukurta kriminologijos magistrantūros programa, vienijo kiti bendri projektai ir renginiai, užaugo nauja jaunų kriminologijos doktorančių karta. Kai daug kartu dirbi, ne tik didėja poreikis labiau vienytis, bet ir atsiranda pasitikėjimas, mažiau laiko užtrunkama ginčijantis ir įrodinėjant savo tiesas. Anuomet aš daug dirbau prie formalių įsteigimo dalykų, nes buvo aišku, kad kažkas to turi imtis ir padaryti darbą iki galo. Kai buvau išrinktas pirmuoju LKA pirmininku, svarbu buvo skatinti bendrumą, dalintis vieniems su kitais tuo, kas esame, nepasiklysti smulkmenose ir asmeninėse ambicijose. O dabar mano misija yra tiesiog netrukdyti ir padėti ten, kur tikrai reikia. Mano rodos, kad LKA yra pastatyta ant gerų bėgių, galima važiuoti toli, bet tam nereikia važiuoti greitai.

Mano kriminologinė silpnybė (filmas, knyga, hobis, etc.)

Filmai, filmai, filmai. Pirmiausia, „Adomo obuoliai“ – galima sakyti, lengvai pateiktas, bet gilias tiesas kabinantis resocializacijos „vadovėlis“. Be to, puikūs danų aktoriai, puikus siužetas, daugiaprasmės scenos, dialogai… Šį filmą vis rodydavau seminaruose įkalinimo įstaigų ir probacijos darbuotojams. Būdavo tokių, kurie dalyvaudavo nebe pirmą kartą, klausdavo, tai vėl tą filmą apie obuolius žiūrėsim? Aš jį pats mačiau gal 20 kartų ir niekada nenusibosta, jame yra tiek simbolikos, kad vėl ir vėl gali atrasti naujų dalykų. Pavyzdžiui, kai pastorius Ívanas, žiūrėdamas į ant sienos pakabintą Adomo garbinamo Adolfo Hitlerio nuotrauką nuoširdžiai klausia Adomo, „Ar tai tavo tėvas?“, filmuojant nuotraukoje už stiklo išryškėja ir paties Adomo veidas – už šio epizodo juk slypi krūva psichoanalizės vadovėliųJ. Arba kai stovint prie obels, kurią užpuolė varnos, tas pats pastorius klausia šaudyti pasiruošusio Adomo, „Ar pataikysi iš ten, kur stovi?“ Viso žmogaus gyvenimo kontekste man tai yra genialu – klausti, kur tu stovi, į ką tãikai ir ar pataikysi iš ten, kur stovi? Galiausiai Adomas atranda visai kitą savo pusę, kurią simbolizuoja ir antrasis jo vardas, nors jis niekada anksčiau nežinojo, ką gi reiškia tas „O.“ prieš jo pavardę…

Su studentais viename iš paskaitų kursų žiūrime „Choristus“ – lengvas, bet teorine prasme labai daug talpinantis filmas apie į globos įstaigą uždarytus paauglius ir juos gniuždančią sistemą. Bet emociškai mane labiausiai yra palietęs taip pat danų filmas „Lūšies valanda“. Žiūrėjau jį 2014 m. „Kino pavasaryje“ ir kai paskutinėje filmo dalyje ima aiškėti visos sąsajos ir tikėtina labai liūdna pabaiga, nebeišlaikiau ir ėmiau taip žliumbti, kad į mane ėmė dirsčioti greta sėdinčios merginos, klausiamai žiūrėdamos, kas man darosi. Jis man kalė kaip peilis visu aštrumu tiesiai į mano kriminologinę širdį. Žinoma, kad pati emocija yra labai subjektyvus dalykas, bet aš tame filme pamačiau labai meniškai, gražiai estetiškai ir žiauriai beviltiškai parodytą tėvų palikto vaikino gyvenimą ir jo pabaigą, paremtą visu tuo, kas yra žinoma, iš kriminologinių tyrimų…

Puiki kriminologinės konflikto teorijos „ekranizacija“ yra „Sniego traukinys“, vėlgi apie prarają tarp paauglių ir suaugusiųjų pasaulių – „Baltas kaspinas“ arba „Pasikalbėkime apie Keviną“… O šiaip tai aš visuomet labai mielai einu į „Kino pavasarį“ – ten dažniausiai kas antras filmas turi sąsajų su kriminologija…

Ar egzistuoja tobulas nusikaltimo planas?

Egzistuoja, tik jis kriminologijai yra neįdomus.