Kriminologė D. Siegel: dabar žiaurių rusų ar albanų gaujų vaidmenį vakariečių akyse perima mobiliu banditizmu užsiimantys lietuviai

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija

Organizuotos lietuvių gaujos, vogdamos bet kokius vertingesnius daiktus, veikia kruopščiai ir greitai. „Rytų europiečių nusikaltėlių grupės vyksta į Vokietiją, Belgiją, Nyderlandus, Ispaniją, ten vagia automobilius, elektroninę techniką ir kitus brangesnius daiktus, o tada per 24 valandas grįžta į namus. Jie veikia labai greitai, mobiliai,“ – aiškindama naują mobilaus banditizmo terminą pastebi kriminologė Dina Siegel. Mobilių banditų statistikoje pirmauja, deja, lietuviai.

Interviu su Nyderlandų kriminologijos profesore Dina Siegel skaitykite naujienų portale 15MIN: https://bit.ly/2wX21qD

 

A.Kiškis: lietuviai Europoje labiausiai bijo nusikaltimų, nors pagrindo tam nėra

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija

Nusikaltimų statistika rodo, kad šiandien gyvename saugiausioje visuomenėje. Vis dėlto lietuviai Europoje yra tarp tų, kurie labiausiai baiminasi tapti nusikaltimų aukomis. Apie baimės priežastis ir galimas tiek teigiamas, tiek neigiamas to pasekmes naujienų portalui 15MIN pasakojo kriminologas dr. Alfredas Kiškis.

Interviu skaitykite http://bit.ly/2EDChi4 .

A.Čepas: Lietuvos baudžiamoji politika yra labai perlenkta

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija, Nuomonės

„Lietuvos baudžiamoji politika yra labai griežta kalbant ne tik apie nužudymus. Be to, esame vienintelė valstybė Europos Sąjungoje, kur bausmė iki gyvos galvos skiriama be teisės prašyti lygtinio paleidimo,“ – šalies baudžiamosios politikos ypatumus LRT radijo laidoje „Aktualijų studija“ apžvelgė LKA vadovas teisininkas, kriminologas Algimantas Čepas.

Laidos įrašas pasiekiamas LRT Mediatekoje.

L.Lukošius: Pasitikėjimas valstybe: sunkiai įgyjamas, bet lengvai paleidžiamas vėjais

Publikavo skiltyje Interviu

Aukštesnio visuomenės socialinio sluoksnio atstovai neretai daro rafinuotus, sunkiau išaiškinamus ir didelę žalą visuomenei darančius nusikaltimus – tokie pastebėjimai padaryti nagrinėjant nusikaltimus, kuriuos įvykdė asmenys, turintys aukštesnį išsilavinimą, savo profesinėje srityje pasiekę daug laimėjimų, dalyvaujantys visuomeninėje veikloje. Dažniausi ir pavojingiausi baltųjų apykaklių nusikaltimai šiandien – korupcija ir finansinės machinacijos.

Kriminologo, teisininko Liutauro Lukošiaus įžvalgos naujienų portale DELFI: http://bit.ly/2gN0p7E

Profesorius Aleksandras Dobryninas: „tamsiąją“ asmenybės pusę analizuojantys kriminologai dega aistra gyvenimui

Publikavo skiltyje Interviu

Jeigu asmeninės bibliotekos lentynos lūžta nuo kriminalinių romanų, žiūrimiausių filmų repertuare dominuoja trileriai, o mėgstamiausia naujienų rubrika yra nusikaltimai ir nelaimės – ar tai požymiai, kad turi potencialo tapti kriminologu/-e?

Ne, toli gražu. Tačiau tokiam žmogui pasiūlyčiau kuo greičiau pradėti studijuoti kriminologiją, nes ji gali padėti išvengti pavojingos ligos: bėgimo nuo gyvenimo. Nors kriminologija lyg ir analizuoja „tamsiąją“ asmenybes pusę, tikra kriminologo aistra – gyvenimas, kuriame niekas nieko neskriaudžia, įgyvendinamos geriausios žmogiškosios savybės, o katastrofa arba mirtis veikiau yra neišvengiamų fizinių procesų išdava, nei beprotiškos homo sapiens veiklos rezultatas. Kaip sakydavo žinomas JAV kriminologas Travisas Hirshi, pagrindinis kriminologijos klausimas – ne kodėl žmonės daro nusikaltimus, o kodėl absoliuti dauguma jų nedaro.

Geras kriminologas – koks jis?
Gerą kriminologą sunku apibūdinti. Jį reikia pamatyti ir pabūti šalia jo. Man pasisekė būti šalia garsaus Lietuvos kriminologo profesoriaus Jurijaus Bluvšteino ir, kiek trumpiau, –  vieno iš kriminologinio abolicionizmo pradininko, olandų profesoriaus Louko Hulsmano. Jie ir suformavo mano kriminologijos supratimą bei viziją. Manyčiau, kiekvienas rimtai studijuojantis kriminologiją ankščiau arba vėliau atranda savo „gerą kriminologą“.

Sociologijos ir kriminologijos magistrantūros studijos pritraukia įvairių sričių atstovų. Sociologai, psichologai, istorikai, politologai, žurnalistai – tai toli gražu ne baigtinis kriminologija susižavinčių specialistų sąrašas. Kodėl žmonės, atrodytų, visiškai iš nesusijusių sričių ateina į kriminologiją?

Kriminologiją kūrė ne kriminologai, o filosofai, ekonomistai, teisininkai, matematikai, medikai, sociologai ir psichologai. Tik paskui buvo apsižiūrėta ir nuspręsta, kad bendrą visų jų mokslinį produktą vertėtų pavadinti kriminologija. Taigi, kriminologija iš prigimties yra tarpdalykinis mokslas, o tikri kriminologai – plačios erudicijos ir interesų žmonės.

Kokios kriminologų perspektyvos Lietuvoje?

Kadangi įstatymų pažeidėjai buvo, yra ir bus, o teisėsaugoje ir kitose institucijose auga supratimas apie kriminologų naudą visuomenės saugumui, esu įsitikinęs, kad kriminologų poreikis tik didės.

Trys argumentai, kodėl verta rinktis Sociologijos ir kriminologijos magistrantūros studijas?

1 argumentas. Studentai įgyja sociologo ir kriminologo kompetencijų, t.y. po magistrantūros baigimo gali dirbti tiek kriminologo, tiek sociologo darbą.

2 argumentas. Susipažįstama ne tik su sociologiniais, teisiniais, psichologiniais nusikaltimų ir nusikalstamo elgesio teoriniais aspektais, bet mokslinės praktikos metu galima patobulinti žinias dirbant policijoje, laisvės atėmimo įstaigose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, kitose su teisėsauga susijusiose institucijose.

3 argumentas. Studijuoti tiesiog yra smagu: dėstytojai – aistringi savo sričių profesionalai, administracija – efektyvi ir geranoriška, auditorijos – jaukios, kolegos studentai – itin motyvuoti, o visa tai vainikuoja ypatinga Universiteto dvasia.

Ateities kriminologija … ?

Tai jūs, pasirenkantys kriminologiją kaip profesiją ir gyvenimo iššūkį :)

Ekspertai: lietuviai yra labai tolerantiški prievartai

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija, Tyrimai

Europos Komisijos smurto lyties pagrindu tyrimas atskleidžia susimąstyti verčiančią statistiką: kas trečias lietuvis įsitikinęs, kad tam tikromis aplinkybėmis seksualinė prievarta gali būti pateisinama. Apie tolerancijos ribas, kaltės perkėlimą ir valstybės požiūrį į seksualinius nusikaltimus įžvalgomis dalinasi asociacijos vadovas dr. Algimantas Čepas ir psichologė, Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centro direktoriaus pavaduotoja Odeta Pušinaitytė. Pokalbis publikuojamas naujienų portale 15MIN: http://bit.ly/2nDfmvi .

S.Nikartas: valstybės reakcija į nusikaltimą turi būti teisinga ir proporcinga

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija, Nuomonės

LKA valdybos narys, buvęs asociacijos vadovas dr. Simonas Nikartas atskleidžia kriminologų kasdienybės aktualijas, svarsto apie kriminologo vaidmenį formuojant baudžiamąją politiką ir dalinasi įžvalgomis apie banguojančius ežerus.

Pirmoji pažintis su kriminologija: kokia ji?

Kriminologija susižavėjau dar studijuodamas bakalaurą. Pernelyg nesižavėjau sausais teisės dalykais, geriau sekėsi filosofija, politologija arba netipinės teisės sritys, kur yra daugiau interpretacijos laisvės,  erdvės kūrybiškumui. O kriminologija visa tai apima: teisę, sociologiją, psichologiją. Gali atsiplėšti nuo teisės aktų, išsakyti savo požiūrį, randasi vietos socialiniam jautrumui.

Esate mokslininkas, labai glaudžiai bendradarbiaujantis su praktikais. Ar keitėsi požiūris, tarkime, labiau priartėjus prie kriminologų praktikų kasdienybės?

Mokslas visada remiasi praktika, tačiau mokslininko žvilgsnyje daugiau objektyvumo. Žmonės, kasdien dirbantys su nuteistaisiais, yra nusivylę: gal ne tiek sistema, kiek žmonėmis bendrąja prasme. Tai nėra lengvas darbas: įkalinimo įstaigose dirbama tikrai su sudėtingais žmonėmis. Pastebėjau, kad probacijos pareigūnai yra pozityvesni. Galbūt dėl to, kad jie daugiau susiduria su kriminalinės karjeros nesiekiančiais asmenimis, t.y., kriminalinis elgesys nėra tapęs jų gyvenimo būdu, atlikę bausmę jie grįžta į normalų gyvenimą. Bet kiekvienas vertinimas yra paremtas individualia patirtimi. Manau, čia ir slypi kriminologijos pranašumas: vertindamas situaciją remiesi ne asmenine patirtimi, o matai bendrą vaizdą.

Įsivaizduokime statistinį Lietuvos gyventoją, kurio kaimynas trečią kartą grįžo iš įkalinimo įstaigos: kaip jam paaiškinti, kad reikia visumą regėti?

Vienas iš galimų būdų, nors į jį reikėtų žiūrėti atsargiai, – apeliuoti į žmogaus sąžinę. Kartais iš tiesų suveikia, kai perklausi „O jūs niekada nesate padaręs jokios nusikalstamos veikos? Nesate davęs kyšio, pavyzdžiui, gydytojui?“ Dažniausiai tokį klausimą išgirdęs žmogus kiek suglumsta: „Ne ne, nesu, tik padėkos vokelį!“ Va ir prašau. Tokiu atveju nurodau konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį, pagal kurį jo atliktas veiksmas galėtų būti kvalifikuojamas. Kartais girdžiu kontrargumentą: „Čia gi ne rimta, ne koks nužudymas!“. Bet nužudymai bendroje Lietuvos nusikaltimų statistikoje iš tiesų sudaro vos 0,3 procento. Labai mažai. Tačiau jiems skiriama daug dėmesio. Iš čia ir randasi įsitikinimas, kad Lietuva – žmogžudžių, ne kyšininkų kraštas.

Grįžtant prie klausimo, svarbu suvokti, kad daugybė nusikaltimus padariusių žmonių dėl įvairiausių priežasčių nepatenka į įkalinimo įstaigas (sudėtingo nusikaltimo išaiškinamumo, geros socialinės padėties, etc.), todėl ne visada iš įkalinimo įstaigos grįžęs kaimynas Jonas bus pavojingesnis nei kaimynas Petras, niekada ten nepabuvojęs.

Kokią įtaką įkalinimo bausmė turi žmogui? Kuo ja siekiama?

Pagrindinis įkalinimo bausmės tikslas – izoliacija ir visuomenės saugumas. Baudžiamoji politika yra kaip ežeras: didelis, gilus, su daug povandeninių srovių, tačiau bangas jame keliantis vėjas yra visuomenė. Kai vėjas pučia, ežeras negali nereaguoti. Politika neišvengiamai susijusi su visuomene ir vyraujančiu požiūriu. Jeigu bus manoma, kad laisvės atėmimo bausmė yra vienintelė išeitis, kad svarbiausia yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį žmogų, jį atskirti, izoliuoti, retas politikas ryšis būti kamikadze ir priimti kitokius sprendimus, švelninti bausmių skyrimą. Mūsų visuomenė nėra įpratusi galvoti apie tolimąsias pasekmes, kas bus po to. Bet ši tendencija būdinga ir kitoms sritims: vaikų auklėjimui, švietimui, socialinei apsaugai. Politikai turėtų užtikrinti toliaregiškos politikos įgyvendinimą, o kriminologai – jiems padėti su šiuo uždaviniu susidoroti.

Valstybės reakcija į nusikaltimą turi būti teisinga ir proporcinga. Teisininkas skaičiuoja nusikaltimo žalą, kriminologas – antrinius ar tretinius paskirtos bausmės padarinius: įtaką žmogui, socialinę žalą (asmuo netenka darbo, valstybė praranda mokesčius). Griežta valstybės politika turi atvirkštinį ekonominį efektą.

Toliaregiškos baudžiamosios politikos formavimasis – labai jau užsitęsęs procesas. Kas tai lemia?

Nežinau, ar čia reikia ieškoti atsakingų. Visuomenė keičiasi, tik tie procesai nėra greiti. Bet, palyginus su tuo, kas buvo, tarkim, prieš du dešimtmečius, tolerancijos visuomenėje tikrai yra daugiau, mažėja smurto plačiąja prasme (elgesyje, bendravime). Kai kuriuos procesus būtų galima pagreitinti, bet tai – politinės valios klausimas. Politikai visada stengiasi būti išrinkti, taigi paklūsta visuomenės nuomonėms ir nuotaikoms. Jiems rizikinga priimti nepopuliarius sprendimus. Pavyzdžiui, jeigu pareikši sieksiąs staigiai sumažinti bausmes, uždaryti įkalinimo įstaigas..  Rinkėjų balsai nukeliaus tavo oponentui, trimituojančiam apie priešingus tikslus.  Kai kurie procesai tiesiog negali vykti greitai, per greitai.

Koks kriminologo vaidmuo siekiant reikšmingų ilgalaikių pokyčių?

Kriminologai daro ką gali pagal turimas galimybes ir resursus. Kriminologai turėtų būti tarpininkai tarp politikų, priimančių sprendimus ir visuomenės, kuri tuos sprendimus turi suprasti ir su jais susigyventi. Vis dėlto klausimą, ar kriminologijos mokslui ir jo svarbai skiriamas pakankamas dėmesys priimant sprendimus, norėtųsi palikti atvirą.

Ar kriminologu gali tapti bet kas?

Mano nuomone, kriminologija yra pašaukimas. Pats kriminologiją pasirinkau būtent dėl to. Ir kiek tenka bendrauti su kriminologais, visi aktyvūs šios bendruomenės nariai yra idėjiniai žmonės, kuriems rūpi vienas didžiausių visuomenės skaudulių – nusikaltimai. Ne tik rūpi, jie stengiasi dirbti, kad situacija gerėtų.

Kaip manote, ar egzistuoja tobulo nusikaltimo planas?

Jeigu tobulo nusikaltimo plano kriterijus yra tai, kad žmogus nepagaunamas, tokių nusikaltimų yra apstu. Tarkime, duodamas kyšį. Dauguma tokių atvejų taip ir lieka neišaiškinti, nes korupcinės nusikalstamos veikos yra labai latentiškos.

Manau, nemažai žmonių padaro vienokius ar kitokius tobulus nusikaltimus. Grubiai skaičiuojant per metus įkalinimo įstaigose ir  probacijos tarnybų priežiūroje  būna netoli 30 tūkstančių žmonių. Aišku, dalis jų gržta, tačiau vis dėlto įsivaizduokite, koks skaičius žmonių, susidaro per tarkime 15 metų – skaičiuotume jau keliais šimtais tūkstančių, ir tai tik ta dalis žmonių, kurie už padarytus nusikaltimus buvo nuteisti realiomis bausmėmis, o kiek dar yra tų, kurių nusikaltimai neišaiškinti arba baudžiamasis procesas buvo nutrauktas?

 

 

Korupciniai nusikaltimai: valstybės skaudulys ir iššūkis teisėsaugai?

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija

1149 – tiek ikiteisminių tyrimų 2015-aisiais pradėta dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų. Taip byloja oficiali statistika. Korupciniai nusikaltimai – iššūkis kiekvienai šiuolaikinei valstybei. LKA vadovas Algimantas Čepas vykdant korupcijos prevenciją ir kontrolę pasigenda nuoseklumo ir vienodumo skiriant bausmes. Išsamus interviu publikuojamas žurnale „Teismai.lt“: http://bit.ly/2jr61Yz