dr. Gintautas Sakalauskas

Publikavo skiltyje Interviu

Kriminologija: pirmoji pažintis.

Susipažinome prieš du dešimtmečius vienoje iš Drezdeno vilų – čia  tuo metu buvo įsikūrusi Drezdeno aukštoji socialinio darbo mokykla. Kriminologijos kursą socialinio darbo ir baudžiamosios justicijos studijų specializacijai dėstė prof. dr. Wolfgang‘as Deichsel‘is – pirmą kartą per savo studijas sutikau dėstytoją teisininką, kuriam pirmiausia rūpėjo žmogus, o ne įstatymas. Kaip dažniausiai būna, asmenybės patraukia savo požiūriu, mintimis, idėjomis, elgesiu, santykiu… Paskaitas iš pradžių suprasti nebuvo lengva, nes vokiečių kalbos pagrindų tam nepakako. Tačiau tai netrukdė suprasti, kiek daug neteisingų dalykų jau buvau spėjęs išmokti studijų Lietuvoje metu. Grįžęs į Lietuvą jau žinojau, ko noriu – mokslo ir kriminologijos, laimei, patekau į mane palaikiusių ir mokiusių žmonių rankas, kurių pagalba ir parama vėliau buvo lemiama. Esu jiems už tai labai dėkingas.

Kaip manote, ar kriminologijai reikia pašaukimo?

Ir reikia, ir nereikia. Visuomet žaviuosi žmonėmis, kurie savo darbą atlieka profesionaliai – nesvarbu, ar vežiotų šiukšles, ar dalintų maistą valgykloje, ar moderuotų televizijos laidą, ar komentuotų kokį įvykį, ką jau ten kalbėti apie mokslą ar dėstymą. Manau, jei nori jaustis savo vietoje ir kiti jaustų, kad joje esi, reikia pašaukimo. Tai kriminologijai jos reikia tiek pat, kiek ir ornitologijai, astronomijai ar fizikai.

Lūkesčiai ir realybė: ko tikėtasi ir kas pasiteisino?

Vokiečiai turi tokį posakį – „lėtai maitinasi voverė“. Man liūdna ir neramu, kaip lėtai nepriklausomybe maitinasi Lietuva. Mano ir kitų žmonių, kurie yra patyrę, kaip atrodo ilgesnį laiką laisvėje gyvenusi ir sovietinės priespaudos nepatyrusi visuomenė, lūkesčiams, kad netrukus taip bus ir Lietuvoje, nebuvo lemta išsipildyti. Tas „netrukus“ gerokai užsitęsė.

Žvelgiant į su kriminologine problematika susijusias sritis mane ima šiurpas nuo visiško perspektyvų jaunimui nebuvimo provincijoje, nuo beribės pagiežos „nusikaltėliams“ ir jų artimiesiems žiniasklaidoje, nuo bent kažkiek intelektualesnės viešos diskusijos apie baudžiamąją politiką nebuvimo, nuo to, kas vyksta su įkalinimo sistema Lietuvoje, nuo profesionalumo dirbant su nuteistaisiais stokos… Aš tikėjausi, kad atsiras kokybiškų knygų, atsiras kitas diskursas, jis bus racionalesnis, paremtas moksliniais tyrimais ir kritiniu mąstymu, jame bus mažiau stereotipų, prietarų ir baimės, o svarbiausia – atsiras viena kryptimi mąstančių, profesionalių, kompetentingų žmonių. Jų po truputį randasi, bet jie nesudaro kritinės masės ir dar ilgai nesudarys, o tai reiškia, kad ir artimiausiu metu turbūt nebus jokių reikšmingų pozityvių pokyčių.

Kita vertus, aš pats darau tai, ką norėjau daryti, užsiimu tuo, apie ką kažkada tik galėjau pasvajoti. Man smagu, kad susikūrė ir gyvuoja Lietuvos kriminologų asociacija, vienijanti daug ir įvairių žmonių – ta bendrystė ir žiūrėjimas viena kryptimi yra labai svarbus. Taip pat džiugu matyti ir girdėti, kai buvę studentai savo darbuose naudojasi tuo, ką girdėjo ir apie ką diskutuodavome paskaitose…

Kriminologija – darbas ar gyvenimo būdas?

Pirmiausia – darbas. Bet kaip ir bet kuriame socialiniame moksle, kriminologijoje taip pat yra būtina daug dirbti ir kasdienybėje – ieškoti pavyzdžių, sąsajų, perklausti teorinius teiginius, stebėti socialinėje aplinkoje vykstančius buitinius ir kasdienius procesus. Čia negali užsidaryti vien teorijose ar knygose ir nematyti kasdienio gyvenimo – jis, be to, yra ir puikus laukas jas pasitikrinti. Mane labai žavi socialinės srities mokslininkai, kurie sugeba iš kasdienybės pavyzdžių vystyti teoriją arba bent jau juos joje tinkamai įpinti. Todėl yra svarbu domėtis žmonių istorijomis, požiūriu, patirtimi, tuomet tai yra ir gyvenimo būdo dalis, leidžianti perklausti, ką tu iš tiesų ir kaip dirbi.

Kriminologija ir stereotipai: kokie pasiteisina, o kurie – labiausiai erzinantys?

Mane labiausiai erzina įsivaizduojamas mėnulio pilnaties poveikis nusikalstamam ir kitokiam „keistam“ elgesiui. Didesnės, labiau paplitusios ir neva „viską paaiškinančios“ nesąmonės turbūt nėra, bet ji stebėtinai gyvybinga. Beje, tas mano susierzinimas tikrai turi koreliuojantį ryšį su pilnatimi, nes būtent pilnaties metu tokie paaiškinimai būna itin populiarūs.

Jeigu nebūčiau kriminologas, būčiau…

Iki to pirmo susidūrimo su kriminologija arčiausiai širdies buvo advokatūra. Bet jei dabar reikėtų atsisakyti mokslo, įskaitant ir kriminologiją, tai dirbčiau socialinį darbą su jaunimu arba užsiimčiau sodininkyste. O gal net pavyktų abu tuos dalykus suderinti.

Mano misija LKA.

Mano misija buvo ją sukurti. Tai buvo labai svarbu dėl dviejų priežasčių. Pirma, dėl vienos formalios priežasties, kad organizuojant Europos kriminologų asociacijos konferenciją Vilniuje 2011 metais be vietinės asociacijos tai būtų buvę padaryti daug sunkiau. Antra, Lietuvos kriminologų asociacijai įsikurti buvo pribrendęs laikas, nes būta įdirbio organizuojant Baltijos kriminologų konferencijas, Vilniaus universitete sėkmingai sukurta kriminologijos magistrantūros programa, vienijo kiti bendri projektai ir renginiai, užaugo nauja jaunų kriminologijos doktorančių karta. Kai daug kartu dirbi, ne tik didėja poreikis labiau vienytis, bet ir atsiranda pasitikėjimas, mažiau laiko užtrunkama ginčijantis ir įrodinėjant savo tiesas. Anuomet aš daug dirbau prie formalių įsteigimo dalykų, nes buvo aišku, kad kažkas to turi imtis ir padaryti darbą iki galo. Kai buvau išrinktas pirmuoju LKA pirmininku, svarbu buvo skatinti bendrumą, dalintis vieniems su kitais tuo, kas esame, nepasiklysti smulkmenose ir asmeninėse ambicijose. O dabar mano misija yra tiesiog netrukdyti ir padėti ten, kur tikrai reikia. Mano rodos, kad LKA yra pastatyta ant gerų bėgių, galima važiuoti toli, bet tam nereikia važiuoti greitai.

Mano kriminologinė silpnybė (filmas, knyga, hobis, etc.)

Filmai, filmai, filmai. Pirmiausia, „Adomo obuoliai“ – galima sakyti, lengvai pateiktas, bet gilias tiesas kabinantis resocializacijos „vadovėlis“. Be to, puikūs danų aktoriai, puikus siužetas, daugiaprasmės scenos, dialogai… Šį filmą vis rodydavau seminaruose įkalinimo įstaigų ir probacijos darbuotojams. Būdavo tokių, kurie dalyvaudavo nebe pirmą kartą, klausdavo, tai vėl tą filmą apie obuolius žiūrėsim? Aš jį pats mačiau gal 20 kartų ir niekada nenusibosta, jame yra tiek simbolikos, kad vėl ir vėl gali atrasti naujų dalykų. Pavyzdžiui, kai pastorius Ívanas, žiūrėdamas į ant sienos pakabintą Adomo garbinamo Adolfo Hitlerio nuotrauką nuoširdžiai klausia Adomo, „Ar tai tavo tėvas?“, filmuojant nuotraukoje už stiklo išryškėja ir paties Adomo veidas – už šio epizodo juk slypi krūva psichoanalizės vadovėliųJ. Arba kai stovint prie obels, kurią užpuolė varnos, tas pats pastorius klausia šaudyti pasiruošusio Adomo, „Ar pataikysi iš ten, kur stovi?“ Viso žmogaus gyvenimo kontekste man tai yra genialu – klausti, kur tu stovi, į ką tãikai ir ar pataikysi iš ten, kur stovi? Galiausiai Adomas atranda visai kitą savo pusę, kurią simbolizuoja ir antrasis jo vardas, nors jis niekada anksčiau nežinojo, ką gi reiškia tas „O.“ prieš jo pavardę…

Su studentais viename iš paskaitų kursų žiūrime „Choristus“ – lengvas, bet teorine prasme labai daug talpinantis filmas apie į globos įstaigą uždarytus paauglius ir juos gniuždančią sistemą. Bet emociškai mane labiausiai yra palietęs taip pat danų filmas „Lūšies valanda“. Žiūrėjau jį 2014 m. „Kino pavasaryje“ ir kai paskutinėje filmo dalyje ima aiškėti visos sąsajos ir tikėtina labai liūdna pabaiga, nebeišlaikiau ir ėmiau taip žliumbti, kad į mane ėmė dirsčioti greta sėdinčios merginos, klausiamai žiūrėdamos, kas man darosi. Jis man kalė kaip peilis visu aštrumu tiesiai į mano kriminologinę širdį. Žinoma, kad pati emocija yra labai subjektyvus dalykas, bet aš tame filme pamačiau labai meniškai, gražiai estetiškai ir žiauriai beviltiškai parodytą tėvų palikto vaikino gyvenimą ir jo pabaigą, paremtą visu tuo, kas yra žinoma, iš kriminologinių tyrimų…

Puiki kriminologinės konflikto teorijos „ekranizacija“ yra „Sniego traukinys“, vėlgi apie prarają tarp paauglių ir suaugusiųjų pasaulių – „Baltas kaspinas“ arba „Pasikalbėkime apie Keviną“… O šiaip tai aš visuomet labai mielai einu į „Kino pavasarį“ – ten dažniausiai kas antras filmas turi sąsajų su kriminologija…

Ar egzistuoja tobulas nusikaltimo planas?

Egzistuoja, tik jis kriminologijai yra neįdomus.

Woman at night

Publikavo skiltyje Tyrimai

Flirtuojate, rengiatės seksualiai, vėlų vakarą vaikštinėjate be palydos? Tai – tik kelios priežastys, neva galinčios pateisinti lytinius santykius be asmens sutikimo.

Europos Komisijos paskelbto tyrimo rezultatai šokiruoja – 27 % europiečių lytinius santykius be asmens sutikimo galėtų pateisinti, remdamiesi tam tikromis situacijos aplinkybėmis.

„Smurtas prieš moteris yra išprovokuotas pačios aukos,“ – tokią poziciją deklaruoja dalis tyrimo dalyvių. Akcentuotina, kad šis nerimą keliantis įsitikinimas itin dažnai išreiškiamas ir Lietuvoje. Gėdinga Lietuvos statistika: seksualinę prievartą „pagrindžiančių“ veiksnių atrastų 35 % apklaustų tautiečių.

Tyrimą rasite čia: http://ec.europa.eu/COMMFrontOffice/publicopinion/index.cfm/ResultDoc/download/DocumentKy/75837

dr. Alfredas Kiškis

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės

Darydamas nusikaltimą žmogus tikisi, kad nebus nei pagautas, nei nubaustas. Tai – viena iš priežasčių, kodėl bausmių griežtinimas nesumažina nusikaltimų skaičiaus. „Skirtingi įvairiose pasaulio šalyse atlikti moksliniai tyrimai rodo, kad bausmių griežtinimas didelio sulaikomojo poveikio neturi. Vieni tyrimai atskleidžia, kad bausmių griežtinimas turi tik nežymų poveikį kai kurioms nusikalstamų veikų rūšims ar asmenims. Kiti – kad jokio sulaikomojo poveikio bausmių griežtinimas apskritai nedaro,“ – pastebi kriminologas dr. Alfredas Kiškis. Efektyvūs nusikaltimų kontrolės būdai apžvelgti savaitraštyje „Veidas“: http://bit.ly/2fXJywW.

Liutauras Lukošius

Publikavo skiltyje Interviu

Kriminologija: kokia pirmoji pažintis?

Būsiu atviras. Tikroji pažintis su kriminologija atėjo su praktika. Dirbant ikiteisminio tyrimo pareigūnu, vėliau – advokatu tapo akivaizdu, jog tam tikroms situacijoms nebepakanka formalaus teisės normų žinojimo, taikymo. Sudėtingose situacijose, ypač baudžiamosiose bylose, pradėjau kelti klausimą – ar baudžiamoji politika nėra beprasmė, į ką ji nukreipta? Deja, kartais galvoju, kad pastaruoju metu baudžiamųjų bylų statistika ir jos skaitinė išraiška yra kur kas svarbesnė nei tikrasis teisingumo siekimas.

Kaip manote, ar kriminologijai reikia pašaukimo?

Manau, kad taip. Pašaukimą suprantu kaip socialinį jautrumą procesams, kurie vyksta šalia mūsų. Prisipažinsiu, kartais sunku atsiriboti nuo visuomenėje vyraujančių stereotipų, susijusių su nusikalstamumu ar atskiromis nusikalstamomis veikomis, tačiau stengiuosi kiekvieną kartą vis iš naujo permąstyti ir savęs klausti – ar tikrai viskas taip paprasta? Pradėjus analizuoti kriminologinius tyrimus matau, kaip jų trūksta sprendimų priėmėjams, turintiems svertus įgyvendinti tam tikrą politiką.

Lūkesčiai ir realybė: ko tikėtasi ir kas pasiteisino?

Nuoširdžiai džiaugiuosi prisijungęs prie Lietuvos kriminologų asociacijos. Atvira idėjoms aplinka suteikia galimybę ne tik būti išgirstam, bet kartu su bendraminčiais leidžia siekti bendrų tikslų. Būtent tokia aplinka sudaro prielaidas vystyti bendras idėjas ir skleisti jas visuomenei.

Kriminologija ir stereotipai: kurie atitinka realybę, o kokie – labiausiai erzinantys?

Šiuo metu visuomenėje, o ypač viešojoje erdvėje, pastebiu, kad yra labai daug nepagrįstai skleidžiamų stereotipų apie nusikalstamumą. Kaip pavyzdį galėčiau nurodyti nuolatinį norą griežtinti bausmes korupcinio ar finansinio pobūdžio nusikaltimus padariusiems asmens turint įsitikinimą, kad didesnė galima bausmė turėtų atgrasyti nuo nusikaltimo darymo. Deja, taip tikrai nėra. Sprendimų priėmėjai nesistengia, kad galimi jų siūlymai būtų įvertinti ir kriminologiniu požiūriu ar bent remtis kriminologijos žiniomis. Būtent kriminologas nuolatinių pasiūlymų griežtinti bausmes kontekste gali pasiūlyti padaryti protingą ir savalaikę pauzę, siekiant visapusiškai įvertinti sprendimo pasekmes. Nuolatinis manipuliavimas bausmių griežtinimu veda į aklavietę, nes nepagrįsti lūkesčiai neduoda norimo rezultato.

Jeigu nebūtumėte kriminologas, būtumėte…

Tuo kuo esu – advokatu. Kita vertus, specializuojantis baudžiamosiose bylose, sudėtinga nebūti kriminologu…dalyvaudamas baudžiamajame procese nagrinėji ne tik konkrečias teises normas ar procedūras, bet ir vertini pačią įtariamojo, kaltinamojo socialinę aplinką, proceso trukmę ir jo įtaką galimam teismo sprendimui. Taip pat svarstai, ar būtent baudžiamoji atsakomybė konkrečiu atveju būtų veiksmingiausia priemonė.

Jūsų misija LKA: kokia ji?

Populiarinti kriminologiją, skleisti žinią apie kriminologijos mokslo tyrimus ir rezultatus.  Stengiuos, kad į asociacijos veiklą, jos organizuojamus renginius įsitrauktų ir teisininkai praktikai, kurių įžvalgos galėtų pasitarnauti kriminologiniams tyrimams ar bendriems darbams.

Jūsų kriminologinė silpnybė.

Silpnybės dėliojasi tarp klasikos ir šiuolaikinių kūrinių – filmai „Krikštatėvis“ ir Stiego Larssono Millennium trilogija  („Mergina su drakono tatuiruote“, „Mergina, kuri žaidė su ugnimi“ ir „Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą“).

Ar egzistuoja tobulas nusikaltimo planas?

Taip, kodėl ne? Tačiau kiekvienas tobulas nusikaltimo planas gali būti sugriautas profesionalaus jo įvertimo.

 

dr. Skirmantas Bikelis

Publikavo skiltyje Nuomonės

Valstiečių ir žaliųjų sąjungos derybininkas Vytautas Bakas viešai pareiškė, kad jo partija planuoja įteisinti civilinę konfiskaciją ir tai galėtų tapti „revoliuciniu sprendimu kovojant su korumpuotais valdininkais ir politikais“. Civilinė konfiskacija – kas tai ir kiek aštrus šis ginklas kovoje su korupcija?  

Civilinė konfiskacija – sudėtinga procedūra, apimanti kelis svarbius etapus. Pirmiausiai vykdoma nepagrįstai įgyto turto paieška, jis areštuojamas (kad nebūtų pradangintas), surenkami išsamūs duomenys apie turto kilmę. Šiuos darbus paprastai atlieka finansinių tyrimų tarnybos. Kitas etapas – teisminis procesas (ginčas) su faktiniu turto valdytoju, kuriame prokuroras teismui pateikia finansinių tyrimų tarnybų surinktus duomenis apie turto kilmę, o faktinis turto valdytojas mėgina įrodyti turto teisėtumą. Įvertinęs, kuri šalis pateikė įtikinamesnius duomenis, teismas padaro išvadą, ar ginčijamas turtas (jo dalis) yra teisėtos kilmės. Ir tik tada gali būti priimtas sprendimas nepagrįstos kilmės turtą konfiskuoti. Po šio sprendimo prasideda kitas etapas – valstybės ar savivaldybės institucijos imasi konfiskuotą turtą realizuoti, kad valstybė iš jo turėtų naudos. Toks yra universalus civilinės konfiskacijos modelis, taikomas civilinę konfiskaciją įteisinusiose valstybėse. Pavyzdžiui, Europoje civilinė konfiskacija taikoma Airijoje, Anglijoje, Bulgarijoje, Italijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje. Toks modelis galėtų būti įgyvendintas ir Lietuvoje. Esminis dalykas, kuo skiriasi skirtingų valstybių civilinės konfiskacijos įstatymai, ir dėl ko būtų svarbu apsispręsti Lietuvoje – tai asmenų ratas, dėl kurių įtartinos kilmės turto galėtų būti pradedama civilinės konfiskacijos procedūra.

Ar į šių asmenų ratą galėtų pakliūti valdininkai ir politikai? Iš principo taip, jiems juk keliami aukščiausi skaidrumo reikalavimai. Tik, ko gero, sutiksite, kad tirti kiekvieno valstybės tarnautojo ir politiko turto kilmę būtų pernelyg drastiškas sprendimas, o ir teisėsaugos resursų tam nepakaktų. Neaiškios kilmės turto finansiniai tyrimai yra labai sudėtingi, rimtų stambių tokių tyrimų atlikti įmanoma vos keletą ar keliolika per metus. Tad išskaidžius teisėsaugos resursus daugybei smulkių, bet daug laiko ir darbo „suvalgančių“ tyrimų, „stambių žuvų“ nebeliktų kam tirti. Dėl to, manytina, civilinės konfiskacijos procedūrą vertėtų pradėti tuomet, kai įtartino turto vertė siekia bent 100 tūkst. ar pusę milijono eurų. Smulkesnes žuveles būtų galima palikti mokesčių inspektorių žiniai. Kitas dalykas, jei asmeniui yra pareikšti įtarimai dėl korupcinio nusikaltimo. Tuomet įtartino turto vertės riba galėtų būti ir žemesnė.

Pasvarstykime: gal Lietuvoje pakaktų ir to, ką jau turime? Jei pas asmenį surandama nedeklaruoto turto, jis turi sumokėti pajamų mokestį. Jei žmogus nuteisiamas dėl korupcijos, jo neteisėtai gauta nauda gali būti konfiskuojama baudžiamuoju nuosprendžiu.

Vis dėl to šios priemonės nėra pakankamos. Daugiausia, ko galima pasiekti vykdant mokestinio turto kilmės nustatymo ir jo apmokestinimo procesus – kad asmuo susimokėtų 15 procentų nuo neaiškios kilmės turto vertės gyventojų pajamų mokesčio bei delspinigius ir mokestinę baudą. Tai yra šis tas, bet civilinė konfiskacija leistų iš „stambiųjų žuvų“ paimti visą nepagrįstos kilmės turtą (teisėtai įgytą turtą, suprantama, paliekant jo savininkui).

Konfiskavimas baudžiamajame procese galimas tik tuomet, kai asmuo yra „pagautas“ ir nuteistas. Surinkti pakankamai įrodymų korumpuoto asmens nuteisimui yra labai sudėtinga. Tačiau tai dar ne viskas. Išnarplioti sudėtingas nuteistojo turtines machinacijas iki tokio lygio, kokio reikalauja baudžiamasis procesas – kad neliktų nė menkiausios abejonės dėl turto kilmės – yra taip sudėtinga, kad praktikoje tai beveik niekad nepavyksta, arba jei ir pavyksta, tai tik dėl labai nedidelės neteisėtai įgyto turto dalies. Juolab, kad baudžiamajame procese iki šiol dar nėra pavykę konfiskuoti tokio neteisėtos kilmės turto, kuris būtų įgytas ne iš to nusikaltimo, dėl kurio asmuo nuteistas, bet iš jo kitos, pvz., ankstesnės neteisėtos veiklos.

Ar civilinės konfiskacijos įteisinimas galėtų sukelti revoliuciją kovoje su korupcija? Šių siūlymų efektyvumą nulems tai, kaip idėja bus įgyvendinama. Ar nebus užsimota pernelyg plačiai, ar nebus paviršutiniškai siekiama greitų rezultatų? Ar nebus išbarstyti teisėsaugos resursai, ar bus surinkta ir išlaikyta pakankamai kvalifikuota tyrėjų komanda? Taip pat labai svarbu, kaip tyrėjams ir prokurorams sektųsi išaiškinti painias turto užvaldymo schemas, ar pavyktų teismuose įrodyti užmaskuoto, kitiems asmenims ir bendrovėms ar net užjūrio holdingams perleisto turto ryšį su konkrečiu korumpuotu asmeniu – faktiniu to turto valdytoju. Ar tai bus kada nors pasiekta? Aš esu optimistas.

Komentaro autorius dr. Skirmantas Bikelis yra tyrimo „Kad nusikaltimai neapsimokėtų: tradiciniai ir modernūs konfiskavimo mechanizmai“ vadovas.

Savaitraštis "Veidas"

Publikavo skiltyje Interviu

„Niekas iš kriminologų nesako, kad nereikia bausti už nusikaltimus, – bausti reikia, tačiau bausti tuos, kuriuos būtina. Mūsų Baudžiamojo proceso kodekse įtvirtinta, kad reikia nubausti visus, o Europa remiasi diskrecinio baudžiamojo persekiojimo principu – pirmiausia įvertinama, ar yra reikalas žmogų gaudyti ir bausti.

(…) Kažkodėl nuo sovietmečio preziumuojama, jog pagrindinis nukentėjusiojo interesas byloje – kad kaltininkas būtų uždarytas, o ne kad būtų atlyginta žala, kad nukentėjęs asmuo vėl kiek įmanoma gerai jaustųsi. Pas mus dėmesys sutelkiamas tik į bausmę, keršto troškimo patenkinimą“ – apie bausmių skyrimo ypatumus ir bausmę kaip sprendimą, ne keršto priemonę kalba LKA vadovas dr. Algimantas Čepas.

Visą interviu kviečiame skaityti savaitraštyje „Veidas“.

Consumer affairs nuotr.

Publikavo skiltyje Kita

Siaubo apimta Teksaso gyventoja pranešė pareigūnams, kad kaukėti vyriškiai paryčiais įsiveržė į namus ir pagrobė jos vyrą. Intensyvios paieškos nedavė rezultatų, tačiau po poros dienų vyras grįžo pats.

Pagrobimo istorija subliuško, paaiškėjus, kad vyriškis labai norėjo pašėlioti su draugais, tik bijojo apie tai prasitarti žmonai. Dėl šios priežasties paprašė, kad bičiuliai imituotų jo pagrobimą.

Stebėtinai keistas vakarėlio organizavimo planas vyriškiui pelnė 5 tūkstančių dolerių  baudą.

Išsamiau: http://bit.ly/2dROGnx

Pokalbis

Publikavo skiltyje Kriminologija

Būti išklausytam ir išgirstam – tokia yra pagrindinė programos „Klausytojai“ idėja. Kalbėjimosi terapija padeda nuteistiesiems įveikti depresines nuotaikas, išlaikyti socialinius įgūdžius, užmegzti draugiškus ryšius.

„Pradėjau matyti šviesą tunelio gale, galiu kurti ateities planus. Anksčiau mano gyvenime nebuvo nei planų, nei vilties,“ – apie  teigiamus kalbėjimo inspiruotus pokyčius kalba vienas programos „Klausytojai“ dalyvių.

Šiaurės Airijoje pradėta įgyvendinti programa palaipsniui persikelia ir į kitas šalies įkalinimo įstaigas.

Išsamiau: http://bbc.in/2dYCSQc .

dr. Algimantas Čepas

Publikavo skiltyje Asociacijos veikla, Kriminologija

Lietuvos kriminologų asociacijai (LKA) nuo spalio vadovauti praėjo teisininkas, kriminologas dr. Algimantas Čepas. Naujasis per pusšimtį kriminologų vienijančios asociacijos vadovas teigia sieksiąs iš esmės keisti visuomenėje paplitusį stereotipinį baudžiamosios teisės suvokimą, o kriminologiją atskleisti ne tik kaip mokslo šaką, bet ir įdomią, šiek tiek paslaptingą ir Lietuvoje vis dar ganėtinai egzotišką profesiją.

Išsamiau apie planuojamas asociacijos veiklas informuoja naujienų portalas 15min.lt: http://bit.ly/2dBIdOB

organisation

Publikavo skiltyje Kriminologija, Renginiai

Rugsėjo 30 d. vykusio Lietuvos kriminologų asociacijos Visuotinio narių susirinkimo metu išrinkta 2016-2018 m. LKA valdyba.

Valdybos pirmininku tapo:

dr. Algimantas Čepas, teisininkas, kriminologas, Nusikaltimų prevencijos centro direktorius, Vilniaus pažangių studijų instituto vadovas.

„Kriminologija – daugiau nei mokslo šaka, tai – pripažįstama ir gerbiama profesija. Todėl vienas iš užsibrėžtų valdybos tikslų – veikti ne tik sau, bet ir kitiems: operatyviai reaguosime į Lietuvos ir pasaulio aktualijas, dalinsimės žiniomis, teiksime siūlymus ir patarimus. Organizacija vienija būrį puikių savo srities žinovų, norinčių kalbėti aktualiausiomis temomis ir gebančių formuoti sveiką požiūrį į kasdienius visuomenės procesus. Sieksime, kad asociacija sėkmingai plėstųsi, išlaikydama mokslinę kryptį, bet tuo pačiu jungtų tiek mokslininkus, tiek kriminologus-praktikus,“ – būsimas LKA veiklos gaires apibrėžia dr. A. Čepas.

Visuotiniame susirinkime dalyvavusių LKA narių sprendimu, asociacijos valdybą taip pat sudarys:

1. dr. Jolanta Aleknavičienė, Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija, VU,

2. dr. Margarita Dobrynina, Lietuvos teisės institutas, VU,

3. Rimantė Gaičevskytė, LR Teisingumo ministerija,

4. Renata Giedrytė-Mačiulienė, Lietuvos teisės institutas,

5. Liutauras Lukošius, advokatas,

6. dr. Simonas Nikartas, Kalėjimų departamentas prie LR Teisingumo ministerijos,

7. dr. Gintautas Sakalauskas, Lietuvos teisės institutas, VU,

8. Laura Ūselė, Lietuvos teisės institutas.

Linkime komandai sklandžių ir įdomių darbų!