profesorius Aleksandras Dobryninas

Publikavo skiltyje Interviu

Jeigu asmeninės bibliotekos lentynos lūžta nuo kriminalinių romanų, žiūrimiausių filmų repertuare dominuoja trileriai, o mėgstamiausia naujienų rubrika yra nusikaltimai ir nelaimės – ar tai požymiai, kad turi potencialo tapti kriminologu/-e?

Ne, toli gražu. Tačiau tokiam žmogui pasiūlyčiau kuo greičiau pradėti studijuoti kriminologiją, nes ji gali padėti išvengti pavojingos ligos: bėgimo nuo gyvenimo. Nors kriminologija lyg ir analizuoja „tamsiąją“ asmenybes pusę, tikra kriminologo aistra – gyvenimas, kuriame niekas nieko neskriaudžia, įgyvendinamos geriausios žmogiškosios savybės, o katastrofa arba mirtis veikiau yra neišvengiamų fizinių procesų išdava, nei beprotiškos homo sapiens veiklos rezultatas. Kaip sakydavo žinomas JAV kriminologas Travisas Hirshi, pagrindinis kriminologijos klausimas – ne kodėl žmonės daro nusikaltimus, o kodėl absoliuti dauguma jų nedaro.

Geras kriminologas – koks jis?
Gerą kriminologą sunku apibūdinti. Jį reikia pamatyti ir pabūti šalia jo. Man pasisekė būti šalia garsaus Lietuvos kriminologo profesoriaus Jurijaus Bluvšteino ir, kiek trumpiau, –  vieno iš kriminologinio abolicionizmo pradininko, olandų profesoriaus Louko Hulsmano. Jie ir suformavo mano kriminologijos supratimą bei viziją. Manyčiau, kiekvienas rimtai studijuojantis kriminologiją ankščiau arba vėliau atranda savo „gerą kriminologą“.

Sociologijos ir kriminologijos magistrantūros studijos pritraukia įvairių sričių atstovų. Sociologai, psichologai, istorikai, politologai, žurnalistai – tai toli gražu ne baigtinis kriminologija susižavinčių specialistų sąrašas. Kodėl žmonės, atrodytų, visiškai iš nesusijusių sričių ateina į kriminologiją?

Kriminologiją kūrė ne kriminologai, o filosofai, ekonomistai, teisininkai, matematikai, medikai, sociologai ir psichologai. Tik paskui buvo apsižiūrėta ir nuspręsta, kad bendrą visų jų mokslinį produktą vertėtų pavadinti kriminologija. Taigi, kriminologija iš prigimties yra tarpdalykinis mokslas, o tikri kriminologai – plačios erudicijos ir interesų žmonės.

Kokios kriminologų perspektyvos Lietuvoje?

Kadangi įstatymų pažeidėjai buvo, yra ir bus, o teisėsaugoje ir kitose institucijose auga supratimas apie kriminologų naudą visuomenės saugumui, esu įsitikinęs, kad kriminologų poreikis tik didės.

Trys argumentai, kodėl verta rinktis Sociologijos ir kriminologijos magistrantūros studijas?

1 argumentas. Studentai įgyja sociologo ir kriminologo kompetencijų, t.y. po magistrantūros baigimo gali dirbti tiek kriminologo, tiek sociologo darbą.

2 argumentas. Susipažįstama ne tik su sociologiniais, teisiniais, psichologiniais nusikaltimų ir nusikalstamo elgesio teoriniais aspektais, bet mokslinės praktikos metu galima patobulinti žinias dirbant policijoje, laisvės atėmimo įstaigose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, kitose su teisėsauga susijusiose institucijose.

3 argumentas. Studijuoti tiesiog yra smagu: dėstytojai – aistringi savo sričių profesionalai, administracija – efektyvi ir geranoriška, auditorijos – jaukios, kolegos studentai – itin motyvuoti, o visa tai vainikuoja ypatinga Universiteto dvasia.

Ateities kriminologija … ?

Tai jūs, pasirenkantys kriminologiją kaip profesiją ir gyvenimo iššūkį :)

Jolanta Alekneviciene (E.Kurausko nuotr.)

Publikavo skiltyje Kita

Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakultete pradedama dėstyti nauja studijų programa „Kriminologija“. Kriminologė dr. Jolanta Aleknevičienė teigia, kad tokie specialistai, turintys įvairių tarpdalykinių žinių ir išmanantys platų kontekstą, galės plėtoti dialogą su įvairiais ekspertais ir siūlyti konkrečių kriminogeninių problemų sprendimus.

Tokios studijų programos nėra nei kitose Baltijos šalyse, nei daugelyje kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių. Kas padiktavo tokios programos poreikį?

Kriminologijos specialistų praktikų, kurie geba analizuoti socialinę ir kriminogeninę informaciją, išmanyti kriminologinių tyrimų metodus, profesionaliai pakomentuoti įvykius, poreikį aiškiai išsako Lietuvos teisėsaugos ir kitų institucijų atstovai. Tokių žinių poreikis akcentuojamas teisiniuose dokumentuose, kriminologijos studijos yra Vakarų Europos valstybių, JAV, Kanados, Australijos ir kitų universitetų programų sąrašuose. Ne mažiau svarbu yra tai, kad kriminologijos bakalauro programa Vilniaus universitete suteikia galimybę studentams likti Lietuvoje.

Kaip galėtumėte paprastai ir aiškiai moksleiviams, kurie renkasi, ką studijuoti, pasakyti, kas yra kriminologija?

Kriminologija – tai žvilgsnis į nusikaltimus kaip socialinius reiškinius. Ji aiškina, kas daro įtaką nuo visuomenės priimtų normų nukrypstančiam ir nusikalstamam elgesiui, tiria visuomenės atsaką į tokį elgesį, svarsto, kokios galimos tokio elgesio kontrolės ir prevencijos formos.

Kartu tai – talpus tarpdalykinis mokslas, jungiantis sociologiją, teisę, psichologiją, biologiją ir kitus mokslus. Baigę studijas absolventai bus pasirengę dirbti įvairiose baudžiamosios justicijos ir kitose nusikaltimų kontrolę bei prevenciją užtikrinančiose institucijose – ministerijose ir savivaldybėse, policijoje, prokuratūroje, bausmių vykdymo ir probacijos sistemoje, žmogaus teisių gynimo, korupcijos ir narkotikų kontrolės prevencijos, pabėgėlių integracijos, pagalbos nusikaltimų aukoms srityse, taip pat mokslinių tyrimų centruose ir privačiame sektoriuje. Absolventai galės tęsti studijas sociologijos ir kitų socialinių mokslų krypčių magistrantūroje Lietuvoje ir užsienyje.

Kokios kriminologijos perspektyvos Lietuvoje?

Panašu, kad gyvename įbaimintoje visuomenėje, kurioje žmonės nesijaučia saugūs dėl savęs, savo artimųjų, valstybės ateities. Bijanti visuomenė negali būti laisva, kūrybiška ir gyvybinga. Kriminologai, kaip įvairių dalykinių žinių turintys ir platų kontekstą išmanantys specialistai, gali plėtoti dialogą su įvairiais ekspertais ir siūlyti konkrečių kriminogeninių problemų sprendimus. Kartu kriminologija suteikia teorinį metodologinį ir empirinį pagrindą spręsti nusikaltimų ir jų kontrolės problemas, o ne įsivaizdavimą, kaip turi būti. Žinoma, perspektyvos priklauso ir nuo kriminologinės minties tradicijos, kriminologinių tyrimų infrastruktūros ir finansavimo galimybių, galių pozicijų, vyraujančių temų, kriminologų įsidarbinimo ir kitų veiksnių.

Visas interviu publikuojamas VU naujienų portale.

VU galite pasirinkti tiek Kriminologijos bakalauro, tiek Sociologijos ir kriminologijos magistro studijas


Criminology

Publikavo skiltyje Kriminologija

Tobulų nusikaltimų nebūna. Visuomenės, kurioje nusikalstamos veiklos nevyktų, – taip pat. Tad šiandien kriminologas yra būtinas specialistas, gebantis ne tik įvertinti šalies kriminogeninę situaciją, bet ir rasti atsakymus į sudėtingus, tačiau visuomenei itin aktualius klausimus:

Kodėl kai kurie pavojingi veiksmai laikomi nusikaltimais, kiti ne?

Kas lemia nusikalstamą ir nuo visuomenės priimtų normų nukrypstantį elgesį?

Ar nusikaltimų statistika parodo tikrąją padėtį?

Kokia yra bausmės paskirtis?

Ar žmogų galima „pataisyti“?

Kaip ir kodėl visuomenė skirtingai reaguoja į nusikaltimus?

Kokie nusikaltimai lieka nematomi?

Kaip užkirsti kelią socialiniams konfliktams, vedantiems prie nusikaltimo?

KRIMINOLOGIJA nagrinėja nusikaltimus kaip socialinius reiškinius, analizuoja veiksnius, turinčius įtakos nusikalstamam elgesiui, tiria socialines reakcijas į visuomenės normų pažeidimus bei nustato negatyvių socialinių reiškinių kontrolės ir prevencijos gaires.

Kriminologijos studijos yra išskirtinės, nes:

1. Studijų programoje yra integruotos kriminologijos, sociologijos, teisės ir psichologijos mokslų žinios bei suteikiami kitų giminingų kriminologijai dalykų pagrindai;

2. Itin daug dėmesio skiriama žinių ir analitinių įgūdžių taikymui praktikoje;

3. Dėstytojų kolektyvas yra savo srities profesionalai, žymūs Lietuvos kriminologai, teisininkai, sociologai ir psichologai, turintys dėstymo praktikos įvairiuose Lietuvos ir Vakarų Europos universitetuose.

4. Ši studijų programa – pirmoji Lietuvoje. Dar daugiau: tokių studijų nėra nei Baltijos šalyse, nei daugelyje kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių. Tuo tarpu kriminologijos specialistų paklausa kasmet tik didėja.

Kriminologijos bakalauro studijų programa rengia kriminologijos specialistus, gebančius nagrinėti nusikaltimus kaip socialinius reiškinius, analizuoti veiksnius, kurie daro įtaką nusikalstamam elgesiui ir gebančius prisidėti prie efektyvios baudžiamosios justicijos politikos įgyvendinimo.

Studijos vyks VU Filosofijos fakultete. Trukmė – 3,5 metų. Pabaigus studijas suteikiamas socialinių mokslų bakalauras. Tai yra nuolatinės dieninės studijos.

Išsamesnė informacija ir Kriminologijos bakalauro studijų programa: http://www.fsf.vu.lt/studijos/bakalauro-studijos/studiju-programos/kriminologija

road

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Tyrimai

Griežtesnės bausmės nesumažina narkotikų paplitimo ir netgi apsunkina kovą su šia priklausomybe. Tačiau Lietuva vis dar laikosi konservatyvios pozicijos.

Kriminologas Mindaugas Lankauskas išsamiai apie narkotikų paplitimą, teisinės atsakomybės formas ir kodėl dekriminalizuoti nereiškia legalizuoti. Publikaciją skaitykite naujienų portale 15MIN: http://bit.ly/2pFwiFm

 

Monika Midverytė

Publikavo skiltyje Asociacijos veikla, Kriminologija, Renginiai

Žiniasklaida nuo pat jos atsiradimo skiria santykinai daug dėmesio nusikalstamo elgesio temoms, siekdama ne tik apie jį informuoti ir jį objektyviai išanalizuoti, bet ir pritraukti arba – draugiškai šaržuojant – prikaustyti auditorijos dėmesį.

Čia svarbu atkreipti dėmesį į neišvengiamai kylančią interesų įtampą – žiniasklaidos intereso skleisti ir gauti informaciją, visuomenės intereso ją gauti maksimaliai objektyvią ir neutralią, ir su nusikalstamu elgesiu susijusių veikėjų – kaltininko, aukos, jų artimųjų, teisėsaugos institucijų – intereso maksimaliai įgyvendinti savo teises ir atkurti teisinę taiką.

Lietuvos kriminologų asociacijos organizuotoje konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“ kriminologai, žurnalistai, teisininkai, sociologai, teoretikai ir praktikai diskutavo apie nusikalstamo elgesio ir bausmių įvaizdį medijose, kriminologinę, asmeninio ir viešo intereso perspektyvą, leidosi į sąlyčio taškų, panašumų ir skirtumų paieškas.

„Vertinant gerąsias ir blogąsias su nusikalstamu elgesiu ir vieša reakcija į jį susijusių naujienų nušvietimo žiniasklaidoje praktikas profesionalių kriminologų bendruomenei labai svarbu viešai įvertinti žurnalistus, kurie beprotiškoje skuboje nori įsigilinti, nepameta galvos dėl klikų ir geba išlaikyti socialinį jautrumą, objektyvumą bei demonstruoti kompetenciją analizuojant kriminologines problemas,“ – pristatymas pirmą kartą teikiamą Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimą sakė teisininkas, kriminologas asociacijos valdybos narys dr. Gintautas Sakalauskas.

2017 m. apdovanojimas už gilų, analitinį požiūrį į nusikalstamo elgesio ir jo kontrolės problematiką, atsakingą tekstą ir pagarbą žmogaus orumui Lietuvos kriminologų asociacijos narių balsų dauguma įteiktas ilgametei naujienų portalo Bernardinai.lt žurnalistei Monikai Midverytei, savo analitinius straipsnius ir interviu pastaraisiais metais įvairiomis kriminologinėmis temomis publikavusiai ir kituose naujienų portaluose bei profesiniuose leidiniuose.

Lietuvos kriminologų asociacija tokį įvairioms profesinėms grupėms skirtą apdovanojimą numato įteikti kasmet. Jo tikslas – įvertinti kriminologinės minties sklaidai svarbius autorius ir praktikus, kurie nėra kriminologai (žurnalistus, politologus, politikus, teisėsaugos institucijų darbuotojus, socialinius darbuotojus / pedagogus, prevencijos programų iniciatorius ir vykdytojus, išskirtiniu poelgiu pasižymėjusius asmenis ir pan.), tačiau savo išsakytomis mintimis straipsniuose, apžvalgose, nevienkartiniuose komentaruose, viešose diskusijose, veikla stengėsi formuoti ir (arba) pateikti sąžiningą, objektyvų, gilų, analitinį požiūrį į nusikalstamo elgesio ir jo kontrolės problematiką.

Aleksandras Dobryninas

Publikavo skiltyje Kriminologija, Renginiai

Kaip žiniasklaida vaizduoja nusikalstamą elgesį? Ir ar tie vaizdiniai neprasilenkia su tikrove?  Kokią įtaka žiniasklaidoje gvildenamos kriminalinio atspalvio naujienos daro auditorijai? Tai tik keli klausimai, aktualūs medijas analizuojantiems kriminologams.

Kodėl kriminologai taip intensyviai analizuoja nusikaltimų ir kriminalinės justicijos temų pristatymą masinėse medijose?  Dažniausiai manoma, kad tai daroma norint išvengti „neteisingo“ kriminalinės justicijos vaizdavimo ir perspėti visuomenę apie pasekmes dėl „lengvabūdiško“ mėgavimosi kriminaliniais faktais ir įvykiais, kuriuos šiuolaikinės medijos eksploatuoja pagal seną gerai žinomą principą: „bloga naujiena yra gera naujiena“, t. y. tokia naujiena, kuri pritraukia skaitytojus/žiūrovus/internautus, o kartu su jais ir jų „click‘us“ – reklamą ir finansinį pelną. Tokiai interpretacijai pagrindo yra.

Dar XIX a. prancūzų kriminologijos klasikas ir išmokimo teorijos pradininkas G. Tarde‘as buvo pastebėjęs, kad laikraščiai ne tik pateikia skaitytojams mąstymą stimuliuojančią informaciją, bet ir sprendžia už juos bei mechaniškai formuoja jų poreikius. Vėliau būtent šios teorijos kontekste buvo bandoma išsiakinti, ar intensyvus ir detalus nusikaltimų vaizdavimas medijose neprovokuoja imitacijos efekto, ypač kai kalbama apie vaikus ir nepilnamečius? Taip pat gimė ir kiti platesnio pobūdžio klausimai, antai, ar reguliarių kriminalinių naujienų vartojimas nepadidina nusikaltimų baimės, arba, ar informavimas apie žiaurius nusikaltimus neskatina piliečių noro griežčiau bausti, pavyzdžiui, pasisakyti už mirties bausmę. Tokių ir panašių tyrimų buvo atlikta aibė, ypač psichologinės kriminologijos kontekste. Nors rezultatai ne visuomet yra vienareikšmiški, jų pagrindu bandoma reguliuoti medijų skleidžiamą informaciją, pavyzdžiui, apibrėžiant galimas pažeidžiamiausias auditorijas (vaikai, nepilnamečiai) arba nustatant nepageidaujamos informacijos pobūdį (smurtas, pornografija, etc.)

Tačiau tai yra tik viena kriminologų susidomėjimo medijomis dalis, kuri priskirtina prie pozityvistinės mokslinės tradicijos. Kita tradicija siejama su kritine (arba vadinama – „kultūrine“) kriminologine tradicija ir su tokiais jų atstovais, kaip St. Cohen‘as, J. Young‘as, T. Mathiesen‘as, G. Barak‘as, kuriam, beje, ir priklauso šio intelektualinio „brendo“ pavadinimas –  „newsmaking criminology“ („žiniasklaidos kriminologija“). Šiuo požiūriu medijų pranešimai apie nusikaltimus ir kriminalinę justiciją yra integrali kriminologijos teksto („kriminologinių diskursų“) dalis. Kriminalinės medijų naujienos ne tiek informuoja visuomenę apie pažeistą solidarumą (E. Durkheim‘o prasme), kiek „sinoptiškai“ kontroliuoja visuomenės problemų „tvarkaraštį“ ir padeda konstruoti „virtualią nusikaltimų tikrovę“, kuri absorbuoja kriminalinės informacijos vartotojų baimes, lūkesčius, teisingumo troškimus ir estetinius (ne)pasitenkinamus vaizduojama kriminaline „drama“.

Kadaise viena iš stipriausių socialinės kontrolės formų – religinė – eksploatavo žmogiškojo baigtinumo ir trapumo egzistencinį jausmą: memento mori (atsimink, kad mirsi). Tai buvo pretekstas susimąstyti apie amžinąjį gyvenimą, apie prigimtinį dievišką Įstatymą, pagal kurį matuojami visi mūsų troškimai ir darbai. Kaip teigė L. Hulsman‘as, būtent viduramžiškas krikščioniškas naratyvas apie Skaistyklą vėliau tampa kriminalinės justicijos idėjiniu pagrindu: nusikaltimas kaip nuodėme ir baudžiamasis teisingumas kaip nuodėmės išpirkimas. Pažymėtina, kad religinės metaforos buvo taikomos ne tik kriminalinės justicijos sferoje: sociologai dar XX a. pradžioje pastebėjo, kad masinės medijos (spauda) tampa savotiška modernios visuomenės bažnyčia. Šiuo požiūriu medijų ir kriminalinės justicijos sąjunga nėra atsitiktinė arba vien komercinė, ji turi akivaizdžią „teologinę“ dimensiją. Tik orientyras čia ne į pomirtinę palaimą, o į, pakartojant vienos telekomunikacinės bendrovės reklaminį šūkį, vartotojišką „daugiau gyvenimo“ troškimą. Šiame kontekste kadaise labai populiarios radijo laidos apie kriminalus Lietuvoje anonsas: „Klausykitės, drebėkite ir džiaukitės, kad tai atsitiko ne su jumis“ tampa prasmingu kriminologiniu tekstu, kuris pasako apie šiuolaikinę visuomenę ne mažiau nei preciziška kriminalinė statistika.

Dr. Aleksandro Dobrynino pranešimas „Kriminologija kaip tekstas“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“

Išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.

 

medijos

Publikavo skiltyje Kriminologija, Renginiai

 K o n f e r e n c i j o s   p r o g r a m a

 

8.30 – 9.00 Dalyvių registravimas
9.00 – 9.10 Konferencijos atidarymas
  Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekano Arūno Poviliūno ir
Lietuvos kriminologų asociacijos pirmininko Algimanto Čepo sveikinimo žodis
I pranešimų sekcija. (iki 20 min. pranešimas, po to – klausimai)
Moderuoja Algimantas Čepas
9.10 – 9.40 Aleksandras Dobryninas, Vilniaus universitetas
  Kriminologija kaip tekstas
9.40 – 10.10 Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjunga
  Virtualus teisingumas realioje žiniasklaidoje
10.10 – 10.40 Audrius Cininas, Vilniaus apygardos teismo teisėjas
  Žiniasklaida ir teismai. Draugiškas ar pragmatiškas bendravimas?
10.40 – 11.00 Kavos / arbatos pertrauka
II pranešimų sekcija. (iki 20 min. pranešimas, po to – klausimai)
Moderuoja Jolanta Aleknevičienė
11.00 – 11.05 Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimas žurnalistui/-ei
11.05 – 11.35 Mindaugas Lankauskas, Lietuvos teisės institutas
  Virtualaus žvirblio virsmas į juridinį jautį: neapykantos kalba internete
11.35 – 12.05 Dalia Gedzevičienė, Lietuvos teisės institutas
  Lietuvos viešojo kriminologinio diskurso retorikos ypatumai 2001–2015 m.
12.05 – 12.35 Gintautas Sakalauskas, Vilniaus universitetas / Lietuvos teisės institutas
  Nepakeliamas kriminalinės būties lengvumas Lietuvos žiniasklaidoje
12.35 – 13.35 Pietų pertrauka
III pranešimų sekcija. (iki 20 min. pranešimas, po to – klausimai)
Moderuoja Liutauras Lukošius
13.35 – 13.45 Kriminologijos bakalauro studijų programos Vilniaus universitete pristatymas
13.45 – 14.15 Mindaugas Gilaitis, Vilniaus universiteto Kriminologinių studijų centras
  Korupcija Lietuvos internetinėje spaudoje
14.15 – 14.45 Alfredas Kiškis, Mykolo Romerio universitetas
  Kriminologija Lietuvos mokslinėje spaudoje
14.45 – 15.15 Evaldas Visockas, Vilniaus universitetas
  Uodega vizgina šunį arba kaip konstruojamas pasitikėjimas policija
15.15 – 15.30 Kavos / arbatos pertrauka
IV pranešimų sekcija. (iki 20 min. pranešimas, po to – klausimai)
Moderuoja Gintautas Sakalauskas
15.30 – 16.00 Aurimas Perednis, „Žinių radijas“ žurnalistas; Indrė Makaraitytė, žurnalistė
  Ir dėl visko kalta žiniasklaida?
16.00 – 16.30 Salomėja Zaksaitė, Mykolo Romerio universitetas
  Žmoniškumo paieškos žmogžudžiuose: teatras kaip medija atskleidžiant kaltę ir atsakomybę
16.30 – 16.50 Baigiamoji diskusija ir konferencijos uždarymas
 Išsamesnė informacija: info@kriminologija.lt

 

Konferencija vyks balandžio 7 d. (penktadienį), Vilniaus universitete (Universiteto g. 3, Teatro salėje, 3 aukšte)

Indrė Makaraitytė VU TSPMI (Vyto Nevieros) nuotr.

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

Kokį vaidmenį žiniasklaida atlieka skleisdama informaciją apie nusikaltimus? Viena vertus,  propaguojamas negatyvas, tačiau ar informacinis vakuumas įgalintų suprasti, kas yra nusikaltimai ir – atitinkamai –  kokių prevencinių priemonių derėtų imtis?

Žiniasklaida atlieka neabejotinai svarbų vaidmenį keičiant – arba plečiant – visuomenės požiūrį. Žurnalistai, dirbantys ties kriminalinėmis naujienomis, gauna itin daug informacijos. Tačiau iš viso negatyvo srauto plačiąją auditoriją pasiekia tik svarbiausios arba išskirtiniausios naujienos. Šiuo aspektu profesionalūs žurnalistai atlieka reikšmingą prevencinę funkciją. „Jeigu žiniasklaida gali informuoti apie policijos reidus, tai kodėl apie avarijas ir jų pasekmės turėtume nutylėti?“ – svarsto žurnalistė Indrė Makaraitytė.

Kai kurie į viešumą keliami klausimai – pavyzdžiui, smurtas artimoje aplinkoje, – ilgainiui tampa ne tik visuotinių diskusijų objektu, bet ir inspiruoja atitinkamus politinius sprendimus. Vis dėlto ar esti riba tarp kilnios informavimo misijos atlikimo ir siekio eksploatuojant kriminalines naujienas pelnyti maksimalų auditorijos dėmesį? Kur turėtų būti brėžiamos ketvirtosios valdžios ribos? O gal XXI-ame amžiuje toks klausimas iš esmės yra ydingas?

Žurnalistės Indrės Makaraitytės pranešimas „Ir dėl visko kalta žiniasklaida“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“

Šiemet konferencijoje bus įteiktas pirmasis Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimas žurnalistui/-ei už pastaraisiais metais viešoje erdvėje publikuotus geriausius ir kriminologinį diskursą labiausiai atitinkančius tekstus nusikalstamo elgesio ir bausmių temomis.

Išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.

 

Evaldas Visockas

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

75 procentų Lietuvos gyventojų pasitiki policija – tą rodo 2016 m. Vidaus reikalų ministerijos užsakymu atlikta visuomenės nuomonės apklausa. Šūkiu Ginti. Saugoti. Padėti. policija pristatoma kaip viešąją paslaugą visuomenei teikianti institucija, su šiuolaikiniu, į įvairius rodiklius orientuotu valdymu, ginkluota modernia technika ir technologijomis, draugiška visuomenei ir nedraugiška pažeidėjams.

Praėjusių metų policijos veiklos ataskaitoje pirmas pateikiamas policijos veiklos rodiklis yra pasitikėjimas policija (2 puslapis ataskaitoje). Tuo tarpu informacija apie policijos registruojamus įvykius, nusikaltimus ir jų ištyrimą, reagavimą į iškvietimus prasideda nuo 32 policijos veiklos pristatymo puslapio iš 46. Žinoma, negalima paneigti, kad kiti pateikiami veiklos rodikliai nėra svarbūs. Tačiau faktas, kad šis rodiklis pateikiamas pirmas minėtoje ataskaitoje ir kaip dažnai jis minimas policijos retorikoje, galima spėti, būtent pasitikėjimas laikomas pagrindiniu veiklos vertinimo rodikliu.

O dabar apie uodegas ir šunis. Prieš du dešimtmečius pasirodžiusi režisieriaus Barrio Levinsono politinė satyra „Uodega vizgina šunį“ (Wag the Dog) parodo, kaip politikai, pasitelkę kino pramonę ir žiniasklaidą, manipuliuoja visuomene, nukreipdami dėmesį nuo esminių problemų, perkeldami dėmesį kitus, netgi išgalvotus dalykus. Iš čia ir filmo pavadinimas.

Kodėl kalbame apie policiją ir šį filmą? Vienu klausimu Ar pasitikite Lietuvos policija? suformuojamas rodiklis tik iš dalies parodo, kaip gerai iš tikrųjų dirba policija. Apibendrintas pasitikėjimo įvertinimas nieko konkretaus nepasako nei apie institucijos efektyvumą vykdant jai priskirtas funkcijas, nei apie visuomenės lūkesčių ir poreikių tenkinimą. Iš vienos pusės – tai tikėjimas, pasireiškiantis per lūkestį, kad policijos pareigūnai kvalifikuotai atliks savo funkcijas: užtikrins saugumą, išaiškins nusikaltimus, sulaikys nusikaltėlius, grąžins pavogtą turtą. Iš kitos pusės – tai lūkestis ir suvokimas, kad tos institucijos atstovai turi tokį patį vertybinį supratimą apie tai, kas teisinga. Dar kitu atveju, tai tikėjimas, kad teisėsaugos institucijų elgesys bus mandagus, nešališkas ir visiems vienodas, o sprendimai nepriklausys nuo turtinės padėties ar priklausymo etninei grupei.

Atsakymai į vieną klausimą apie pasitikėjimą nepasako ar policija gerai dirba ir dėl kitų priežasčių. Tik nedidelė tyrimuose apie pasitikėjimą pasisakiusiųjų respondentų dalis tiesiogiai kontaktavo su policija. Didžioji respondentų dalis neturėjo savo asmeninės patirties, kuria remdamiesi galėtų konstatuoti, kad policija dirba gerai. Tačiau beveik visi šie respondentai kasdien susiduria su informacija apie policiją medijose: straipsniais naujienų portaluose, žinių ir specializuotomis laidomis, televizijos serialais apie policiją, žinutėmis Facebook, filmuotais siužetais Youtube kanale. Ir tai veikia jų nuomonę apie policiją. Vartodami medijų informaciją  žmonės iš žurnalistų atrinktų ir policijos pateiktų žinučių nusprendžia, kaip policija geba ištirti nusikaltimus, kaip nešališkai elgiasi, kokie policijos pajėgumai. Taip medijos prisideda prie visuomenės žinojimo apie policiją konstravimo.

Policija, kaip ir kiekviena institucija stengiasi viešinti savo veiklą kurdama žinutes ar teikdama informaciją įvairiems medijų kanalams. Todėl kyla klausimas, ar visa informacija, kuri vaizduoja policiją ir pateikiama medijose nepriklausomų šaltinių, neiškreipia mūsų žinojimo apie policiją, jos vertinimo ir pasitikėjimo ja?

Kriminologo Evaldo Visocko pranešimas „Uodega vizgina šunį arba kaip konstruojamas pasitikėjimas policija“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“

Šiemet konferencijoje bus įteiktas pirmasis Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimas žurnalistui/-ei už pastaraisiais metais viešoje erdvėje publikuotus geriausius ir kriminologinį diskursą labiausiai atitinkančius tekstus nusikalstamo elgesio ir bausmių temomis.

Konferencijos programa – priede ir www.kriminologija.lt, išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.