Mindaugas Lankauskas

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

Neapykantos nusikaltimai, neapykantos kalba – šios sąvokos Lietuvos baudžiamajame kodekse nėra vartojamos, tuo tarpu veikos, kurios galėtų būti tokiais nusikaltimais laikomos, yra apibrėžiamos kitokiais terminais. Ar neapykantos kalba turėtų būti draudžiama demokratinėje visuomenėje? Ar atvirkščiai – toks draudimas prieštarauja saviraiškos laisvei ir laikytinas cenzūra, vedančia link orveliškos naujakalbės?

Neapykantos nusikaltimai – socialinis konstruktas, neturintis aiškaus, visuotino apibrėžimo Neapykantos nusikaltimo sąvoka ir supratimas, kaip konstruojamas juridinis apibrėžimas, konkrečioje valstybėje priklauso ir nuo istorinio bei politinio konteksto. Nepaisant tarptautinių teisės aktų, apibrėžiančių bendruosius principus,  kiekviena valstybė turi tam tikrą veikimo laisvę apibrėžiant neapykantos nusikaltimus bei bausmes už juos savo jurisdikcijos ribose.

Ar neapykantos taikiniu gali būti pripažinta bet kuri socialinė grupė ar tik vadinamosios pažeidžiamos grupės? Kaip kvalifikuoti veiką atsižvelgiant į pasisakymų kontekstą? Kokiais pagrindais remiantis konkretūs žeidžiantys pasisakymai gali būti pripažįstami neapykantos kalba? Kokie yra lingvistinio kalbos vertinimo ypatumai ir eksperto vaidmuo teismo procese?

Atsakymų į šiuos klausimus bus ieškoma analizuojant iliustratyvius pavyzdžius iš Lietuvos teismų praktikos, aptariant rezonansines bylas dėl neapykantos kurstymo, analizuojant ekspertų ir teismo argumentaciją dėl konkrečių pasisakymų turinio.

Kriminologo Mindaugo Lankausko pranešimas „Virtualaus žvirblio virsmas į juridinį jautį: neapykantos kalba internete“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“ 

Šiemet konferencijoje bus įteiktas pirmasis Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimas žurnalistui/-ei už pastaraisiais metais viešoje erdvėje publikuotus geriausius ir kriminologinį diskursą labiausiai atitinkančius tekstus nusikalstamo elgesio ir bausmių temomis.

Išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.

 

dr. Gintautas Sakalauskas

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

Grotuotų langų fone į jus žvelgia jauni veidai plikomis galvomis, o po laikraštyje išspausdintomis  nuotraukomis – vardai, pavardės, gimimo metai. Ir tai – tikrai ne dešimtmečių senumo pavyzdys. Ko siekia laikraštis? Ne, ne sensacijų. Pagrindinis šių straipsnių ciklo tikslas – parodyti dramatišką jaunų vaikinų padėtį kriminalinės karjeros vingiuose atsidūrus įkalinimo įstaigoje.

Pripažinkime, pamačius tokius vaizdus kyla daug klausimų: ką duoda toks viešumas, ar jo reikia, kokius procesus jis iššaukia tolesniame tų žmonių gyvenime, palengvina integraciją ar ją apsunkina? O jeigu tokio viešinimo tikslas netgi nėra gerais norais grįstas, o tik paprastu piniginiu suinteresuotumu paviešinti, parodyti, pritraukti dėmesį, pasmerkti, pašiepti?

Kodėl Europos Taryba rekomenduoja imtis visų priemonių, kad teisės pažeidėjai būtų apsaugoti nuo įžeidimų, bereikalingo smalsumo arba viešumo? Juk viešumas galbūt kaip tik leidžia „įspėti“ visuomenę, sužinoti, atkreipti dėmesį į grėsmes, ar gal tai „taisomai“ veikia patį kaltininką? „Pakartotinis, aktualiu interesu gauti informaciją nebepagrįstas sunkios nusikalstamos veikos vaizdavimas televizijoje draudžiamas tuomet, kai jis kelia grėsmę kaltininko resocializacijai. Socialiai kaltininko egzistencijai gyvybiškai svarbus šansas integruotis į laisvą visuomenę ir visuomenės interesas jo resocializacija iš esmės yra svarbesni nei interesas tą nusikalstamą veiką toliau viešai analizuoti,“ – sako Konstitucinis Teismas. Deja, ne Lietuvos. Ir ši įžvalga padaryta dar 1973-aisiais. Konstitucinis Teismas šalies, kuri pagal žiniasklaidos laisvės indeksą užima gerokai aukštesnę vietą nei Lietuva, nors pas mus toks teismo (ne parlamentinės ar vykdomosios valdžios!) draudimas daug kam pasirodytų labai keistas.

Taigi svarbu gilintis, remtis tyrimais, kriminologine patirtimi, mėginti suprasti, kaip ir kuo gyvena žmonės visuomenėje ir šalia visuomenės, kaip juos veikia viešumas. Lengva ranka rašyti tekstai, garso ar vaizdo įrašai, turint didelę galią juos ką tik parašytus ar įrašytus iš karto plačiai paviešinti, gali iššaukti labai sunkius ilgalaikius procesus, netgi nepaisant (ir) gerų intencijų. Tas pavaizduotas kriminalinės būties lengvumas gali tapti sunkiai pakeliamu. Ilgainiui – mums visiems.

Dr. Gintauto Sakalausko pranešimas „Nepakeliamas kriminalinės būties lengvumas Lietuvos žiniasklaidoje“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“

Konferencijos programa

media

Publikavo skiltyje Kriminologija, Renginiai

Kodėl taip lengva būti teisėju internete? Kaip žiniasklaida mus verčia panikuoti? Koks nusikalstamo elgesio ir bausmių įvaizdis kuriamas medijose? Šie ir daugelis kitų šiandien itin aktualių klausimų bus gvildenami Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“.

Plačiam galimų dalyvių spektrui skirtą konferenciją kriminologine tematika asociacija organizuoja kasmet. Balandžio 7 d. vyksianti konferencija skirta nusikaltimų ir medijų santykio aptarimui ir analizei. Pranešimus skaitys kriminologai, žurnalistai, teisininkai  ir sociologai. Gilinsimės, kalbėsime ir diskutuosime apie nusikalstamo elgesio ir bausmių įvaizdį medijose, kriminologinę, asmeninio ir viešo intereso perspektyvą, ieškosime sąlyčio taškų, panašumų ir skirtumų.

Šių metų naujovė – apdovanojimas žurnalistui / žurnalistei už pastaraisiais metais viešoje erdvėje publikuotus asociacijos narių nuomone geriausius ir kriminologinį diskursą labiausiai atitinkančius tekstus nusikalstamo elgesio ir bausmių temomis. Nominantai bus skelbiami pirmąją balandžio mėnesio savaitę.

„Bloga žinia yra gera žinia – taip būtų galima apibūdinti nemenkos dalies medijų požiūrį į nusikaltimus. Sensacijos nepadarysi iš, pavyzdžiui, fakto, kad sunkių, visuotinį dėmesį prikaustančių nusikaltimų skaičius Lietuvoje yra gerokai mažesnis nei, tarkim, prieš dešimtmetį: nužudymų pernai padaryta dvigubai mažiau, sunkių sveikatos sutrikdymų – triskart mažiau, plėšimų – keturiskart mažiau.  Tad kalbėti apie tai – daugiau nei būtina, kaip ir padėkoti tiems žurnalistams, kurie beprotiškoje skuboje geba objektyviai ir racionaliai nušviesti socialiai jautrius dalykus,“ – įsitikinęs Lietuvos kriminologų asociacijos  vadovas dr. Algimantas Čepas.

Tuo tarpu konferencijos partneris – Vilniaus universitetas – pristatys naują, pirmą Baltijos šalyse kriminologijos bakalauro studijų programą.

Konferencija vyks balandžio 7 d. Vilniaus universiteto Teatro salėje (Universiteto g. 3).

KONFERENCIJOS PROGRAMA

8.30 – 9.00

Dalyvių registracija
9.00 – 9.10 Konferencijos atidarymas
  Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekano Arūno Poviliūno ir
Lietuvos kriminologų asociacijos pirmininko Algimanto Čepo sveikinimo žodis

I pranešimų sekcija

9.10 – 9.40 Margarita Dobrynina, Vilniaus universitetas
  Žiniasklaida ir moralinė panika
9.40 – 10.10 Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjunga
  Virtualus teisingumas realioje žiniasklaidoje
10.10 – 10.40 Audrius Cininas, Vilniaus apygardos teismo teisėjas
  Žiniasklaida ir teismai. Draugiškas ar pragmatiškas bendravimas?
10.40 – 11.00 Kavos / arbatos pertrauka
II pranešimų sekcija
11.00 – 11.30 Mindaugas Lankauskas, Lietuvos teisės institutas
   Virtualaus žvirblio virsmas į juridinį jautį: neapykantos kalba internete
11.30 – 12.00 Dalia Gedzevičienė, Lietuvos teisės institutas
  Lietuvos viešojo kriminologinio diskurso retorikos ypatumai 2001–2015 m.
12.00 – 12.30 Gintautas Sakalauskas, Vilniaus universitetas / Lietuvos teisės institutas
Nepakeliamas kriminalinės būties lengvumas Lietuvos žiniasklaidoje
12.30 – 13.30 Pietų pertrauka

III pranešimų sekcija

13.30 – 14.00 Indrė Makaraitytė, žurnalistė
  Ir dėl visko kalta žiniasklaida
14.00 – 14.30 Aleksandras Dobryninas, Vilniaus universitetas
  Kriminologija kaip tekstas
14.30 – 15.00 Alfredas Kiškis, Mykolo Romerio universitetas
  Kriminologija Lietuvos mokslinėje spaudoje
15.00 – 15.20 Kavos / arbatos pertrauka
IV pranešimų sekcija
15.20 – 15.50 Mindaugas Gilaitis, Vilniaus universiteto Kriminologinių studijų centras
  Korupcija Lietuvos internetinėje spaudoje
15.50 – 16.20 Evaldas Visockas, Vilniaus universitetas
  Uodega vizgina šunį arba kaip konstruojamas pasitikėjimas policija
16.20 – 16.50 Salomėja Zaksaitė, Mykolo Romerio universitetas
  Žmoniškumo paieškos žmogžudžiuose: teatras kaip medija atskleidžiant kaltę ir atsakomybę
16.50 – 17.15 Baigiamoji diskusija ir konferencijos uždarymas

 

Išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.

Konferencijos organizatoriai: Lietuvos kriminologų asociacija ir Vilniaus universitetas.

 

walking

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija, Tyrimai

Europos Komisijos smurto lyties pagrindu tyrimas atskleidžia susimąstyti verčiančią statistiką: kas trečias lietuvis įsitikinęs, kad tam tikromis aplinkybėmis seksualinė prievarta gali būti pateisinama. Apie tolerancijos ribas, kaltės perkėlimą ir valstybės požiūrį į seksualinius nusikaltimus įžvalgomis dalinasi asociacijos vadovas dr. Algimantas Čepas ir psichologė, Nusikaltimų prevencijos Lietuvoje centro direktoriaus pavaduotoja Odeta Pušinaitytė. Pokalbis publikuojamas naujienų portale 15MIN: http://bit.ly/2nDfmvi .

Prison Cell Background

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės

„Mirties bausmė skatina agresiją visuomenėje, ji yra labai brangi, neduoda siekto pasitenkinimo aukų artimiesiems, nemažina nusikalstamumo ir gyventojai nesijaučia saugesni, ji neleidžia ištaisyti klaidų, ji verčia konkrečius žmones vykdyti kito žmogaus sunaikinimą,“ – taip apie mirties bausmę daugiau nei prieš trejus metus kalbėjo kriminologas dr. Gintautas Sakalauskas. Šios įžvalgos aktualios ir šiandien, kai po rezonansini o nusikaltimo viešojoje erdvėje vėlei randasi siūlymų grąžinti mirties bausmę.

Komentarą skaitykite naujienų portale DELFI: http://bit.ly/2nodQR4

Liutauras Lukošius

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės

1,5 promilės – tiek nuo šių metų neatsakingam vairuotojui gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Simboliška, kad jau pirmąją metų dieną policija pranešė apie būtent dėl tokių vairuotojų pradėtus ikiteisminius tyrimus. Iš esmės nesudėtingos baudžiamosios bylos pasiekė teismo sales, tik jose priimti sprendimai radikaliai skyrėsi. Kodėl? Ir ar šis baudžiamojo kodekso pakeitimas iš tiesų duos naudos?

LKA valdybos nario įžvalgos – naujienų portale DELFI: http://bit.ly/2kBBZxV .

 

Simonas Nikartas

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija, Nuomonės

LKA valdybos narys, buvęs asociacijos vadovas dr. Simonas Nikartas atskleidžia kriminologų kasdienybės aktualijas, svarsto apie kriminologo vaidmenį formuojant baudžiamąją politiką ir dalinasi įžvalgomis apie banguojančius ežerus.

Pirmoji pažintis su kriminologija: kokia ji?

Kriminologija susižavėjau dar studijuodamas bakalaurą. Pernelyg nesižavėjau sausais teisės dalykais, geriau sekėsi filosofija, politologija arba netipinės teisės sritys, kur yra daugiau interpretacijos laisvės,  erdvės kūrybiškumui. O kriminologija visa tai apima: teisę, sociologiją, psichologiją. Gali atsiplėšti nuo teisės aktų, išsakyti savo požiūrį, randasi vietos socialiniam jautrumui.

Esate mokslininkas, labai glaudžiai bendradarbiaujantis su praktikais. Ar keitėsi požiūris, tarkime, labiau priartėjus prie kriminologų praktikų kasdienybės?

Mokslas visada remiasi praktika, tačiau mokslininko žvilgsnyje daugiau objektyvumo. Žmonės, kasdien dirbantys su nuteistaisiais, yra nusivylę: gal ne tiek sistema, kiek žmonėmis bendrąja prasme. Tai nėra lengvas darbas: įkalinimo įstaigose dirbama tikrai su sudėtingais žmonėmis. Pastebėjau, kad probacijos pareigūnai yra pozityvesni. Galbūt dėl to, kad jie daugiau susiduria su kriminalinės karjeros nesiekiančiais asmenimis, t.y., kriminalinis elgesys nėra tapęs jų gyvenimo būdu, atlikę bausmę jie grįžta į normalų gyvenimą. Bet kiekvienas vertinimas yra paremtas individualia patirtimi. Manau, čia ir slypi kriminologijos pranašumas: vertindamas situaciją remiesi ne asmenine patirtimi, o matai bendrą vaizdą.

Įsivaizduokime statistinį Lietuvos gyventoją, kurio kaimynas trečią kartą grįžo iš įkalinimo įstaigos: kaip jam paaiškinti, kad reikia visumą regėti?

Vienas iš galimų būdų, nors į jį reikėtų žiūrėti atsargiai, – apeliuoti į žmogaus sąžinę. Kartais iš tiesų suveikia, kai perklausi „O jūs niekada nesate padaręs jokios nusikalstamos veikos? Nesate davęs kyšio, pavyzdžiui, gydytojui?“ Dažniausiai tokį klausimą išgirdęs žmogus kiek suglumsta: „Ne ne, nesu, tik padėkos vokelį!“ Va ir prašau. Tokiu atveju nurodau konkretų Baudžiamojo kodekso straipsnį, pagal kurį jo atliktas veiksmas galėtų būti kvalifikuojamas. Kartais girdžiu kontrargumentą: „Čia gi ne rimta, ne koks nužudymas!“. Bet nužudymai bendroje Lietuvos nusikaltimų statistikoje iš tiesų sudaro vos 0,3 procento. Labai mažai. Tačiau jiems skiriama daug dėmesio. Iš čia ir randasi įsitikinimas, kad Lietuva – žmogžudžių, ne kyšininkų kraštas.

Grįžtant prie klausimo, svarbu suvokti, kad daugybė nusikaltimus padariusių žmonių dėl įvairiausių priežasčių nepatenka į įkalinimo įstaigas (sudėtingo nusikaltimo išaiškinamumo, geros socialinės padėties, etc.), todėl ne visada iš įkalinimo įstaigos grįžęs kaimynas Jonas bus pavojingesnis nei kaimynas Petras, niekada ten nepabuvojęs.

Kokią įtaką įkalinimo bausmė turi žmogui? Kuo ja siekiama?

Pagrindinis įkalinimo bausmės tikslas – izoliacija ir visuomenės saugumas. Baudžiamoji politika yra kaip ežeras: didelis, gilus, su daug povandeninių srovių, tačiau bangas jame keliantis vėjas yra visuomenė. Kai vėjas pučia, ežeras negali nereaguoti. Politika neišvengiamai susijusi su visuomene ir vyraujančiu požiūriu. Jeigu bus manoma, kad laisvės atėmimo bausmė yra vienintelė išeitis, kad svarbiausia yra nubausti nusikalstamą veiką padariusį žmogų, jį atskirti, izoliuoti, retas politikas ryšis būti kamikadze ir priimti kitokius sprendimus, švelninti bausmių skyrimą. Mūsų visuomenė nėra įpratusi galvoti apie tolimąsias pasekmes, kas bus po to. Bet ši tendencija būdinga ir kitoms sritims: vaikų auklėjimui, švietimui, socialinei apsaugai. Politikai turėtų užtikrinti toliaregiškos politikos įgyvendinimą, o kriminologai – jiems padėti su šiuo uždaviniu susidoroti.

Valstybės reakcija į nusikaltimą turi būti teisinga ir proporcinga. Teisininkas skaičiuoja nusikaltimo žalą, kriminologas – antrinius ar tretinius paskirtos bausmės padarinius: įtaką žmogui, socialinę žalą (asmuo netenka darbo, valstybė praranda mokesčius). Griežta valstybės politika turi atvirkštinį ekonominį efektą.

Toliaregiškos baudžiamosios politikos formavimasis – labai jau užsitęsęs procesas. Kas tai lemia?

Nežinau, ar čia reikia ieškoti atsakingų. Visuomenė keičiasi, tik tie procesai nėra greiti. Bet, palyginus su tuo, kas buvo, tarkim, prieš du dešimtmečius, tolerancijos visuomenėje tikrai yra daugiau, mažėja smurto plačiąja prasme (elgesyje, bendravime). Kai kuriuos procesus būtų galima pagreitinti, bet tai – politinės valios klausimas. Politikai visada stengiasi būti išrinkti, taigi paklūsta visuomenės nuomonėms ir nuotaikoms. Jiems rizikinga priimti nepopuliarius sprendimus. Pavyzdžiui, jeigu pareikši sieksiąs staigiai sumažinti bausmes, uždaryti įkalinimo įstaigas..  Rinkėjų balsai nukeliaus tavo oponentui, trimituojančiam apie priešingus tikslus.  Kai kurie procesai tiesiog negali vykti greitai, per greitai.

Koks kriminologo vaidmuo siekiant reikšmingų ilgalaikių pokyčių?

Kriminologai daro ką gali pagal turimas galimybes ir resursus. Kriminologai turėtų būti tarpininkai tarp politikų, priimančių sprendimus ir visuomenės, kuri tuos sprendimus turi suprasti ir su jais susigyventi. Vis dėlto klausimą, ar kriminologijos mokslui ir jo svarbai skiriamas pakankamas dėmesys priimant sprendimus, norėtųsi palikti atvirą.

Ar kriminologu gali tapti bet kas?

Mano nuomone, kriminologija yra pašaukimas. Pats kriminologiją pasirinkau būtent dėl to. Ir kiek tenka bendrauti su kriminologais, visi aktyvūs šios bendruomenės nariai yra idėjiniai žmonės, kuriems rūpi vienas didžiausių visuomenės skaudulių – nusikaltimai. Ne tik rūpi, jie stengiasi dirbti, kad situacija gerėtų.

Kaip manote, ar egzistuoja tobulo nusikaltimo planas?

Jeigu tobulo nusikaltimo plano kriterijus yra tai, kad žmogus nepagaunamas, tokių nusikaltimų yra apstu. Tarkime, duodamas kyšį. Dauguma tokių atvejų taip ir lieka neišaiškinti, nes korupcinės nusikalstamos veikos yra labai latentiškos.

Manau, nemažai žmonių padaro vienokius ar kitokius tobulus nusikaltimus. Grubiai skaičiuojant per metus įkalinimo įstaigose ir  probacijos tarnybų priežiūroje  būna netoli 30 tūkstančių žmonių. Aišku, dalis jų gržta, tačiau vis dėlto įsivaizduokite, koks skaičius žmonių, susidaro per tarkime 15 metų – skaičiuotume jau keliais šimtais tūkstančių, ir tai tik ta dalis žmonių, kurie už padarytus nusikaltimus buvo nuteisti realiomis bausmėmis, o kiek dar yra tų, kurių nusikaltimai neišaiškinti arba baudžiamasis procesas buvo nutrauktas?

 

 

corruption

Publikavo skiltyje Interviu, Kriminologija

1149 – tiek ikiteisminių tyrimų 2015-aisiais pradėta dėl korupcinio pobūdžio nusikalstamų veikų. Taip byloja oficiali statistika. Korupciniai nusikaltimai – iššūkis kiekvienai šiuolaikinei valstybei. LKA vadovas Algimantas Čepas vykdant korupcijos prevenciją ir kontrolę pasigenda nuoseklumo ir vienodumo skiriant bausmes. Išsamus interviu publikuojamas žurnale „Teismai.lt“: http://bit.ly/2jr61Yz

Renata Giedrytė-Mačiulienė

Publikavo skiltyje Interviu

LKA valdybos narė Renata pasakoja, kad jos pažintis su kriminologija iš esmės prasidėjo analizuojant jaunimui iškylančias nusikalstamo atspalvio problemas. Šiandien moteris asociacijoje kuruoja kriminologinės minties sklaidą tarp jaunų žmonių.

Kriminologija: pirmoji pažintis.

Vienas kolega kriminologas yra pasidalinęs įžvalga, kad bemaž visi kriminologai prieš pasirinkdami savo profesinę kryptį turėjo sąlytį su kažkokiomis kriminogeninėmis problemomis arba gyveno/-a marginalizuotoje aplinkoje. Iš tikrųjų visą gyvenimą gyvenau ir augau viename iš marginalizuotų Vilniaus mikrorajonų. Visi sužinoję, kur gyvenu, nuolat klausdavo, „ar ten nebaisu“, „ar saugu vakare išeiti į gatvę“, „ten juk daug nusikaltimų“. Turbūt tai labiau turėjo įtakos mano domėjimuisi kriminologija.

O pirmoji tikroji pažintis su kriminologija įvyko trečiame sociologijos bakalauro studijų kurse rašant kursinį darbą apie jaunimo delinkvenciją mokyklose. Nuo to laiko kryptingai pradėjau eiti kriminologijos „keliu“ universitete, kadangi rašiau bakalaurinį darbą apie merginų delinkvenciją, įstojau į sociologijos ir kriminologijos magistrą. Tačiau iš tikrųjų man ir pačiai įdomu, iš kur nuo trečio bakalauro kurso atsirado tas „užsikabinimas“ už kriminologijos, kadangi dar tuomet tikrai neturėjau dalykų, susijusių su kriminologija, nepažinojau ir Lietuvos kriminologų, ką kalbėti apie užsienio kriminologus.

Kaip manote, ar kriminologijai reikia pašaukimo?

Šiuo klausimu pritarčiau kitiems kolegoms kriminologams, kad svarbiau nei pašaukimas – tai gebėjimas profesionaliai ir atsidavus dirbti šioje srityje.

Lūkesčiai ir realybė: ko tikėtasi ir kas pasiteisino?

Kriminologija Lietuvoje, deja, kelią skinasi lėtai – kas šiek tiek nuvilia. Dar tikrai toli gražu ne visos teisėsaugos institucijos supranta, kokie kriminologai yra vertingi specialistai nusikaltimų bei socialinių deviacijų kontrolės ir prevencijos srityse, kokios svarbios kriminologijos žinios formuojant baudžiamąją ir bausmių vykdymo politiką, taip pat kad kriminologai galėtų būti vertingi analitikai, gebantys stebėti, analizuoti, prognozuoti nusikalstamą ir deviacinį elgesį. Tačiau tikiu perspektyvia kriminologijos Lietuvoje ateitimi, kuriai galbūt dar reikia keleto, dešimties ar šiek tiek daugiau metų.

Kriminologija – darbas ar gyvenimo būdas?

Man tai yra, visų pirma, darbas, bet pamažu pradedu matyti, kad kriminologinis mąstymas neretai „įsivelia“ į tokius paprastus kasdienius dalykus kaip pokalbius su draugais apie įvykius visuomenėje, laisvalaikio veiklas renkantis, kokius filmus žiūrėti ir knygas skaityti. Neišvengiamai kriminologija ir kriminologinis mąstymas tampa kasdienio gyvenimo dalimi, kai pradedi atsirinkti informaciją masinio informavimo priemonėse ir pan.

Kriminologija ir stereotipai: kokie pasiteisina, o kurie – labiausiai erzinantys?

Paskutiniu metu labai erzina ne kiek stereotipas, o požiūris, kurį išgirdau keliose pastarosiose konferencijose, kad su smurtautojais dirbti nereikia, juos reikia tik „sodinti“ į kalėjimą, reikia dirbti ir padėti tik aukai. Taip, sutinku, kad auka turi būti dėmesio centre, reikia gerinti pagalbos jai mechanizmą, tačiau jei mes nedirbsime su smurtautoju, ar kas nors pasikeis? Vertinant tai, kokia gaji smurto kultūra mūsų visuomenėje, vargu.

Jeigu nebūčiau kriminologė, būčiau…

Jeigu nebūčiau kriminologė, greičiausiai būčiau matematikė. Pamenu, tik paskutiniu momentu teikiant stojimo prašymą nusprendžiau, kad sociologiją reikia įrašyti aukštesniu prioritetu nei matematiką. Dar ir dabar jaučiu silpnybę skaičiams, mėgstu analizuoti kiekybinių tyrimų duomenis.

Mano misija LKA.

Šiuo metu ir LKA valdyboje esame pasiskirstę prioritetus. Mano prioritetas – darbas su jaunimu, jaunų žmonių pritraukimas į LKA, asociacijos žinios skleidimas tarp jaunimo. Bandysiu to ir siekti – pritraukti jaunimą, kuris galėtų dalintis savo idėjomis bei išgirsti kitų kriminologų idėjas.

Mano kriminologinė silpnybė

Ir filmai, ir knygos. Ir nebūtinai kriminologinės, o platesnio – sociologinio – lauko. Umberto Eco, Georgas Orwellas, Anthony Burgessas ir kt. Iki šiol labai palikęs įspūdį yra „Prisukamas apelsinas“ (apie maištą, kontrolę, visuomenės narių perauklėjimą), „Skrydis virš gegutės lizdo“ (apie maištą ir pasipriešinimą kontrolei), „1984-ieji“ (apie galią, nematomą ir matomą kontrolę, valdomą visuomenę), „Nr. 0“ (apie konstruojamą tikrovę) ir kt.

Filmai – sunku net išskirti, užtenka nueiti į „Kino pavasario“ filmus, dalis jų labai susiję su kriminologija ir sociologija. Pavyzdžiui, labai patiko „Sniego traukinys“, „Internatas“ – apie „sunkius“ paauglius.  Apskritai, tai kas susiję su taip vadinamais „sunkiais“ vaikais ir paaugliais, taip pat prieš tai minėta kontrolės tematika man yra labai įdomu.

Gal čia ir atsakymas į prieš tai buvusį klausimą, kriminologija – tai ir gyvenimo būdas, kadangi daug ką vertinu per kriminologinę ir sociologinę prizmę, jaučiu silpnybę distopinei literatūrai, filmams kriminologine tematika ir pan.

Ar egzistuoja tobulas nusikaltimo planas?

Greičiausiai taip. Tik vargu, ar jis kada nors bus suprastas, jeigu yra tobulas.