Criminology

Publikavo skiltyje Kriminologija

Tobulų nusikaltimų nebūna. Visuomenės, kurioje nusikalstamos veiklos nevyktų, – taip pat. Tad šiandien kriminologas yra būtinas specialistas, gebantis ne tik įvertinti šalies kriminogeninę situaciją, bet ir rasti atsakymus į sudėtingus, tačiau visuomenei itin aktualius klausimus:

Kodėl kai kurie pavojingi veiksmai laikomi nusikaltimais, kiti ne?

Kas lemia nusikalstamą ir nuo visuomenės priimtų normų nukrypstantį elgesį?

Ar nusikaltimų statistika parodo tikrąją padėtį?

Kokia yra bausmės paskirtis?

Ar žmogų galima „pataisyti“?

Kaip ir kodėl visuomenė skirtingai reaguoja į nusikaltimus?

Kokie nusikaltimai lieka nematomi?

Kaip užkirsti kelią socialiniams konfliktams, vedantiems prie nusikaltimo?

KRIMINOLOGIJA nagrinėja nusikaltimus kaip socialinius reiškinius, analizuoja veiksnius, turinčius įtakos nusikalstamam elgesiui, tiria socialines reakcijas į visuomenės normų pažeidimus bei nustato negatyvių socialinių reiškinių kontrolės ir prevencijos gaires.

Kriminologijos studijos yra išskirtinės, nes:

1. Studijų programoje yra integruotos kriminologijos, sociologijos, teisės ir psichologijos mokslų žinios bei suteikiami kitų giminingų kriminologijai dalykų pagrindai;

2. Itin daug dėmesio skiriama žinių ir analitinių įgūdžių taikymui praktikoje;

3. Dėstytojų kolektyvas yra savo srities profesionalai, žymūs Lietuvos kriminologai, teisininkai, sociologai ir psichologai, turintys dėstymo praktikos įvairiuose Lietuvos ir Vakarų Europos universitetuose.

4. Ši studijų programa – pirmoji Lietuvoje. Dar daugiau: tokių studijų nėra nei Baltijos šalyse, nei daugelyje kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių. Tuo tarpu kriminologijos specialistų paklausa kasmet tik didėja.

Kriminologijos bakalauro studijų programa rengia kriminologijos specialistus, gebančius nagrinėti nusikaltimus kaip socialinius reiškinius, analizuoti veiksnius, kurie daro įtaką nusikalstamam elgesiui ir gebančius prisidėti prie efektyvios baudžiamosios justicijos politikos įgyvendinimo.

Studijos vyks VU Filosofijos fakultete. Trukmė – 3,5 metų. Pabaigus studijas suteikiamas socialinių mokslų bakalauras. Tai yra nuolatinės dieninės studijos.

Išsamesnė informacija ir Kriminologijos bakalauro studijų programa: http://www.fsf.vu.lt/studijos/bakalauro-studijos/studiju-programos/kriminologija

road

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Tyrimai

Griežtesnės bausmės nesumažina narkotikų paplitimo ir netgi apsunkina kovą su šia priklausomybe. Tačiau Lietuva vis dar laikosi konservatyvios pozicijos.

Kriminologas Mindaugas Lankauskas išsamiai apie narkotikų paplitimą, teisinės atsakomybės formas ir kodėl dekriminalizuoti nereiškia legalizuoti. Publikaciją skaitykite naujienų portale 15MIN: http://bit.ly/2pFwiFm

 

Monika Midverytė

Publikavo skiltyje Asociacijos veikla, Kriminologija, Renginiai

Žiniasklaida nuo pat jos atsiradimo skiria santykinai daug dėmesio nusikalstamo elgesio temoms, siekdama ne tik apie jį informuoti ir jį objektyviai išanalizuoti, bet ir pritraukti arba – draugiškai šaržuojant – prikaustyti auditorijos dėmesį.

Čia svarbu atkreipti dėmesį į neišvengiamai kylančią interesų įtampą – žiniasklaidos intereso skleisti ir gauti informaciją, visuomenės intereso ją gauti maksimaliai objektyvią ir neutralią, ir su nusikalstamu elgesiu susijusių veikėjų – kaltininko, aukos, jų artimųjų, teisėsaugos institucijų – intereso maksimaliai įgyvendinti savo teises ir atkurti teisinę taiką.

Lietuvos kriminologų asociacijos organizuotoje konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“ kriminologai, žurnalistai, teisininkai, sociologai, teoretikai ir praktikai diskutavo apie nusikalstamo elgesio ir bausmių įvaizdį medijose, kriminologinę, asmeninio ir viešo intereso perspektyvą, leidosi į sąlyčio taškų, panašumų ir skirtumų paieškas.

„Vertinant gerąsias ir blogąsias su nusikalstamu elgesiu ir vieša reakcija į jį susijusių naujienų nušvietimo žiniasklaidoje praktikas profesionalių kriminologų bendruomenei labai svarbu viešai įvertinti žurnalistus, kurie beprotiškoje skuboje nori įsigilinti, nepameta galvos dėl klikų ir geba išlaikyti socialinį jautrumą, objektyvumą bei demonstruoti kompetenciją analizuojant kriminologines problemas,“ – pristatymas pirmą kartą teikiamą Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimą sakė teisininkas, kriminologas asociacijos valdybos narys dr. Gintautas Sakalauskas.

2017 m. apdovanojimas už gilų, analitinį požiūrį į nusikalstamo elgesio ir jo kontrolės problematiką, atsakingą tekstą ir pagarbą žmogaus orumui Lietuvos kriminologų asociacijos narių balsų dauguma įteiktas ilgametei naujienų portalo Bernardinai.lt žurnalistei Monikai Midverytei, savo analitinius straipsnius ir interviu pastaraisiais metais įvairiomis kriminologinėmis temomis publikavusiai ir kituose naujienų portaluose bei profesiniuose leidiniuose.

Lietuvos kriminologų asociacija tokį įvairioms profesinėms grupėms skirtą apdovanojimą numato įteikti kasmet. Jo tikslas – įvertinti kriminologinės minties sklaidai svarbius autorius ir praktikus, kurie nėra kriminologai (žurnalistus, politologus, politikus, teisėsaugos institucijų darbuotojus, socialinius darbuotojus / pedagogus, prevencijos programų iniciatorius ir vykdytojus, išskirtiniu poelgiu pasižymėjusius asmenis ir pan.), tačiau savo išsakytomis mintimis straipsniuose, apžvalgose, nevienkartiniuose komentaruose, viešose diskusijose, veikla stengėsi formuoti ir (arba) pateikti sąžiningą, objektyvų, gilų, analitinį požiūrį į nusikalstamo elgesio ir jo kontrolės problematiką.

Aleksandras Dobryninas

Publikavo skiltyje Kriminologija, Renginiai

Kaip žiniasklaida vaizduoja nusikalstamą elgesį? Ir ar tie vaizdiniai neprasilenkia su tikrove?  Kokią įtaka žiniasklaidoje gvildenamos kriminalinio atspalvio naujienos daro auditorijai? Tai tik keli klausimai, aktualūs medijas analizuojantiems kriminologams.

Kodėl kriminologai taip intensyviai analizuoja nusikaltimų ir kriminalinės justicijos temų pristatymą masinėse medijose?  Dažniausiai manoma, kad tai daroma norint išvengti „neteisingo“ kriminalinės justicijos vaizdavimo ir perspėti visuomenę apie pasekmes dėl „lengvabūdiško“ mėgavimosi kriminaliniais faktais ir įvykiais, kuriuos šiuolaikinės medijos eksploatuoja pagal seną gerai žinomą principą: „bloga naujiena yra gera naujiena“, t. y. tokia naujiena, kuri pritraukia skaitytojus/žiūrovus/internautus, o kartu su jais ir jų „click‘us“ – reklamą ir finansinį pelną. Tokiai interpretacijai pagrindo yra.

Dar XIX a. prancūzų kriminologijos klasikas ir išmokimo teorijos pradininkas G. Tarde‘as buvo pastebėjęs, kad laikraščiai ne tik pateikia skaitytojams mąstymą stimuliuojančią informaciją, bet ir sprendžia už juos bei mechaniškai formuoja jų poreikius. Vėliau būtent šios teorijos kontekste buvo bandoma išsiakinti, ar intensyvus ir detalus nusikaltimų vaizdavimas medijose neprovokuoja imitacijos efekto, ypač kai kalbama apie vaikus ir nepilnamečius? Taip pat gimė ir kiti platesnio pobūdžio klausimai, antai, ar reguliarių kriminalinių naujienų vartojimas nepadidina nusikaltimų baimės, arba, ar informavimas apie žiaurius nusikaltimus neskatina piliečių noro griežčiau bausti, pavyzdžiui, pasisakyti už mirties bausmę. Tokių ir panašių tyrimų buvo atlikta aibė, ypač psichologinės kriminologijos kontekste. Nors rezultatai ne visuomet yra vienareikšmiški, jų pagrindu bandoma reguliuoti medijų skleidžiamą informaciją, pavyzdžiui, apibrėžiant galimas pažeidžiamiausias auditorijas (vaikai, nepilnamečiai) arba nustatant nepageidaujamos informacijos pobūdį (smurtas, pornografija, etc.)

Tačiau tai yra tik viena kriminologų susidomėjimo medijomis dalis, kuri priskirtina prie pozityvistinės mokslinės tradicijos. Kita tradicija siejama su kritine (arba vadinama – „kultūrine“) kriminologine tradicija ir su tokiais jų atstovais, kaip St. Cohen‘as, J. Young‘as, T. Mathiesen‘as, G. Barak‘as, kuriam, beje, ir priklauso šio intelektualinio „brendo“ pavadinimas –  „newsmaking criminology“ („žiniasklaidos kriminologija“). Šiuo požiūriu medijų pranešimai apie nusikaltimus ir kriminalinę justiciją yra integrali kriminologijos teksto („kriminologinių diskursų“) dalis. Kriminalinės medijų naujienos ne tiek informuoja visuomenę apie pažeistą solidarumą (E. Durkheim‘o prasme), kiek „sinoptiškai“ kontroliuoja visuomenės problemų „tvarkaraštį“ ir padeda konstruoti „virtualią nusikaltimų tikrovę“, kuri absorbuoja kriminalinės informacijos vartotojų baimes, lūkesčius, teisingumo troškimus ir estetinius (ne)pasitenkinamus vaizduojama kriminaline „drama“.

Kadaise viena iš stipriausių socialinės kontrolės formų – religinė – eksploatavo žmogiškojo baigtinumo ir trapumo egzistencinį jausmą: memento mori (atsimink, kad mirsi). Tai buvo pretekstas susimąstyti apie amžinąjį gyvenimą, apie prigimtinį dievišką Įstatymą, pagal kurį matuojami visi mūsų troškimai ir darbai. Kaip teigė L. Hulsman‘as, būtent viduramžiškas krikščioniškas naratyvas apie Skaistyklą vėliau tampa kriminalinės justicijos idėjiniu pagrindu: nusikaltimas kaip nuodėme ir baudžiamasis teisingumas kaip nuodėmės išpirkimas. Pažymėtina, kad religinės metaforos buvo taikomos ne tik kriminalinės justicijos sferoje: sociologai dar XX a. pradžioje pastebėjo, kad masinės medijos (spauda) tampa savotiška modernios visuomenės bažnyčia. Šiuo požiūriu medijų ir kriminalinės justicijos sąjunga nėra atsitiktinė arba vien komercinė, ji turi akivaizdžią „teologinę“ dimensiją. Tik orientyras čia ne į pomirtinę palaimą, o į, pakartojant vienos telekomunikacinės bendrovės reklaminį šūkį, vartotojišką „daugiau gyvenimo“ troškimą. Šiame kontekste kadaise labai populiarios radijo laidos apie kriminalus Lietuvoje anonsas: „Klausykitės, drebėkite ir džiaukitės, kad tai atsitiko ne su jumis“ tampa prasmingu kriminologiniu tekstu, kuris pasako apie šiuolaikinę visuomenę ne mažiau nei preciziška kriminalinė statistika.

Dr. Aleksandro Dobrynino pranešimas „Kriminologija kaip tekstas“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“

Išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.

 

medijos

Publikavo skiltyje Kriminologija, Renginiai

 K o n f e r e n c i j o s   p r o g r a m a

 

8.30 – 9.00 Dalyvių registravimas
9.00 – 9.10 Konferencijos atidarymas
  Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dekano Arūno Poviliūno ir
Lietuvos kriminologų asociacijos pirmininko Algimanto Čepo sveikinimo žodis
I pranešimų sekcija. (iki 20 min. pranešimas, po to – klausimai)
Moderuoja Algimantas Čepas
9.10 – 9.40 Aleksandras Dobryninas, Vilniaus universitetas
  Kriminologija kaip tekstas
9.40 – 10.10 Dainius Radzevičius, Lietuvos žurnalistų sąjunga
  Virtualus teisingumas realioje žiniasklaidoje
10.10 – 10.40 Audrius Cininas, Vilniaus apygardos teismo teisėjas
  Žiniasklaida ir teismai. Draugiškas ar pragmatiškas bendravimas?
10.40 – 11.00 Kavos / arbatos pertrauka
II pranešimų sekcija. (iki 20 min. pranešimas, po to – klausimai)
Moderuoja Jolanta Aleknevičienė
11.00 – 11.05 Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimas žurnalistui/-ei
11.05 – 11.35 Mindaugas Lankauskas, Lietuvos teisės institutas
  Virtualaus žvirblio virsmas į juridinį jautį: neapykantos kalba internete
11.35 – 12.05 Dalia Gedzevičienė, Lietuvos teisės institutas
  Lietuvos viešojo kriminologinio diskurso retorikos ypatumai 2001–2015 m.
12.05 – 12.35 Gintautas Sakalauskas, Vilniaus universitetas / Lietuvos teisės institutas
  Nepakeliamas kriminalinės būties lengvumas Lietuvos žiniasklaidoje
12.35 – 13.35 Pietų pertrauka
III pranešimų sekcija. (iki 20 min. pranešimas, po to – klausimai)
Moderuoja Liutauras Lukošius
13.35 – 13.45 Kriminologijos bakalauro studijų programos Vilniaus universitete pristatymas
13.45 – 14.15 Mindaugas Gilaitis, Vilniaus universiteto Kriminologinių studijų centras
  Korupcija Lietuvos internetinėje spaudoje
14.15 – 14.45 Alfredas Kiškis, Mykolo Romerio universitetas
  Kriminologija Lietuvos mokslinėje spaudoje
14.45 – 15.15 Evaldas Visockas, Vilniaus universitetas
  Uodega vizgina šunį arba kaip konstruojamas pasitikėjimas policija
15.15 – 15.30 Kavos / arbatos pertrauka
IV pranešimų sekcija. (iki 20 min. pranešimas, po to – klausimai)
Moderuoja Gintautas Sakalauskas
15.30 – 16.00 Aurimas Perednis, „Žinių radijas“ žurnalistas; Indrė Makaraitytė, žurnalistė
  Ir dėl visko kalta žiniasklaida?
16.00 – 16.30 Salomėja Zaksaitė, Mykolo Romerio universitetas
  Žmoniškumo paieškos žmogžudžiuose: teatras kaip medija atskleidžiant kaltę ir atsakomybę
16.30 – 16.50 Baigiamoji diskusija ir konferencijos uždarymas
 Išsamesnė informacija: info@kriminologija.lt

 

Konferencija vyks balandžio 7 d. (penktadienį), Vilniaus universitete (Universiteto g. 3, Teatro salėje, 3 aukšte)

Indrė Makaraitytė VU TSPMI (Vyto Nevieros) nuotr.

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

Kokį vaidmenį žiniasklaida atlieka skleisdama informaciją apie nusikaltimus? Viena vertus,  propaguojamas negatyvas, tačiau ar informacinis vakuumas įgalintų suprasti, kas yra nusikaltimai ir – atitinkamai –  kokių prevencinių priemonių derėtų imtis?

Žiniasklaida atlieka neabejotinai svarbų vaidmenį keičiant – arba plečiant – visuomenės požiūrį. Žurnalistai, dirbantys ties kriminalinėmis naujienomis, gauna itin daug informacijos. Tačiau iš viso negatyvo srauto plačiąją auditoriją pasiekia tik svarbiausios arba išskirtiniausios naujienos. Šiuo aspektu profesionalūs žurnalistai atlieka reikšmingą prevencinę funkciją. „Jeigu žiniasklaida gali informuoti apie policijos reidus, tai kodėl apie avarijas ir jų pasekmės turėtume nutylėti?“ – svarsto žurnalistė Indrė Makaraitytė.

Kai kurie į viešumą keliami klausimai – pavyzdžiui, smurtas artimoje aplinkoje, – ilgainiui tampa ne tik visuotinių diskusijų objektu, bet ir inspiruoja atitinkamus politinius sprendimus. Vis dėlto ar esti riba tarp kilnios informavimo misijos atlikimo ir siekio eksploatuojant kriminalines naujienas pelnyti maksimalų auditorijos dėmesį? Kur turėtų būti brėžiamos ketvirtosios valdžios ribos? O gal XXI-ame amžiuje toks klausimas iš esmės yra ydingas?

Žurnalistės Indrės Makaraitytės pranešimas „Ir dėl visko kalta žiniasklaida“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“

Šiemet konferencijoje bus įteiktas pirmasis Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimas žurnalistui/-ei už pastaraisiais metais viešoje erdvėje publikuotus geriausius ir kriminologinį diskursą labiausiai atitinkančius tekstus nusikalstamo elgesio ir bausmių temomis.

Išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.

 

Evaldas Visockas

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

75 procentų Lietuvos gyventojų pasitiki policija – tą rodo 2016 m. Vidaus reikalų ministerijos užsakymu atlikta visuomenės nuomonės apklausa. Šūkiu Ginti. Saugoti. Padėti. policija pristatoma kaip viešąją paslaugą visuomenei teikianti institucija, su šiuolaikiniu, į įvairius rodiklius orientuotu valdymu, ginkluota modernia technika ir technologijomis, draugiška visuomenei ir nedraugiška pažeidėjams.

Praėjusių metų policijos veiklos ataskaitoje pirmas pateikiamas policijos veiklos rodiklis yra pasitikėjimas policija (2 puslapis ataskaitoje). Tuo tarpu informacija apie policijos registruojamus įvykius, nusikaltimus ir jų ištyrimą, reagavimą į iškvietimus prasideda nuo 32 policijos veiklos pristatymo puslapio iš 46. Žinoma, negalima paneigti, kad kiti pateikiami veiklos rodikliai nėra svarbūs. Tačiau faktas, kad šis rodiklis pateikiamas pirmas minėtoje ataskaitoje ir kaip dažnai jis minimas policijos retorikoje, galima spėti, būtent pasitikėjimas laikomas pagrindiniu veiklos vertinimo rodikliu.

O dabar apie uodegas ir šunis. Prieš du dešimtmečius pasirodžiusi režisieriaus Barrio Levinsono politinė satyra „Uodega vizgina šunį“ (Wag the Dog) parodo, kaip politikai, pasitelkę kino pramonę ir žiniasklaidą, manipuliuoja visuomene, nukreipdami dėmesį nuo esminių problemų, perkeldami dėmesį kitus, netgi išgalvotus dalykus. Iš čia ir filmo pavadinimas.

Kodėl kalbame apie policiją ir šį filmą? Vienu klausimu Ar pasitikite Lietuvos policija? suformuojamas rodiklis tik iš dalies parodo, kaip gerai iš tikrųjų dirba policija. Apibendrintas pasitikėjimo įvertinimas nieko konkretaus nepasako nei apie institucijos efektyvumą vykdant jai priskirtas funkcijas, nei apie visuomenės lūkesčių ir poreikių tenkinimą. Iš vienos pusės – tai tikėjimas, pasireiškiantis per lūkestį, kad policijos pareigūnai kvalifikuotai atliks savo funkcijas: užtikrins saugumą, išaiškins nusikaltimus, sulaikys nusikaltėlius, grąžins pavogtą turtą. Iš kitos pusės – tai lūkestis ir suvokimas, kad tos institucijos atstovai turi tokį patį vertybinį supratimą apie tai, kas teisinga. Dar kitu atveju, tai tikėjimas, kad teisėsaugos institucijų elgesys bus mandagus, nešališkas ir visiems vienodas, o sprendimai nepriklausys nuo turtinės padėties ar priklausymo etninei grupei.

Atsakymai į vieną klausimą apie pasitikėjimą nepasako ar policija gerai dirba ir dėl kitų priežasčių. Tik nedidelė tyrimuose apie pasitikėjimą pasisakiusiųjų respondentų dalis tiesiogiai kontaktavo su policija. Didžioji respondentų dalis neturėjo savo asmeninės patirties, kuria remdamiesi galėtų konstatuoti, kad policija dirba gerai. Tačiau beveik visi šie respondentai kasdien susiduria su informacija apie policiją medijose: straipsniais naujienų portaluose, žinių ir specializuotomis laidomis, televizijos serialais apie policiją, žinutėmis Facebook, filmuotais siužetais Youtube kanale. Ir tai veikia jų nuomonę apie policiją. Vartodami medijų informaciją  žmonės iš žurnalistų atrinktų ir policijos pateiktų žinučių nusprendžia, kaip policija geba ištirti nusikaltimus, kaip nešališkai elgiasi, kokie policijos pajėgumai. Taip medijos prisideda prie visuomenės žinojimo apie policiją konstravimo.

Policija, kaip ir kiekviena institucija stengiasi viešinti savo veiklą kurdama žinutes ar teikdama informaciją įvairiems medijų kanalams. Todėl kyla klausimas, ar visa informacija, kuri vaizduoja policiją ir pateikiama medijose nepriklausomų šaltinių, neiškreipia mūsų žinojimo apie policiją, jos vertinimo ir pasitikėjimo ja?

Kriminologo Evaldo Visocko pranešimas „Uodega vizgina šunį arba kaip konstruojamas pasitikėjimas policija“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“

Šiemet konferencijoje bus įteiktas pirmasis Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimas žurnalistui/-ei už pastaraisiais metais viešoje erdvėje publikuotus geriausius ir kriminologinį diskursą labiausiai atitinkančius tekstus nusikalstamo elgesio ir bausmių temomis.

Konferencijos programa – priede ir www.kriminologija.lt, išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.

 

Mindaugas Lankauskas

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

Neapykantos nusikaltimai, neapykantos kalba – šios sąvokos Lietuvos baudžiamajame kodekse nėra vartojamos, tuo tarpu veikos, kurios galėtų būti tokiais nusikaltimais laikomos, yra apibrėžiamos kitokiais terminais. Ar neapykantos kalba turėtų būti draudžiama demokratinėje visuomenėje? Ar atvirkščiai – toks draudimas prieštarauja saviraiškos laisvei ir laikytinas cenzūra, vedančia link orveliškos naujakalbės?

Neapykantos nusikaltimai – socialinis konstruktas, neturintis aiškaus, visuotino apibrėžimo Neapykantos nusikaltimo sąvoka ir supratimas, kaip konstruojamas juridinis apibrėžimas, konkrečioje valstybėje priklauso ir nuo istorinio bei politinio konteksto. Nepaisant tarptautinių teisės aktų, apibrėžiančių bendruosius principus,  kiekviena valstybė turi tam tikrą veikimo laisvę apibrėžiant neapykantos nusikaltimus bei bausmes už juos savo jurisdikcijos ribose.

Ar neapykantos taikiniu gali būti pripažinta bet kuri socialinė grupė ar tik vadinamosios pažeidžiamos grupės? Kaip kvalifikuoti veiką atsižvelgiant į pasisakymų kontekstą? Kokiais pagrindais remiantis konkretūs žeidžiantys pasisakymai gali būti pripažįstami neapykantos kalba? Kokie yra lingvistinio kalbos vertinimo ypatumai ir eksperto vaidmuo teismo procese?

Atsakymų į šiuos klausimus bus ieškoma analizuojant iliustratyvius pavyzdžius iš Lietuvos teismų praktikos, aptariant rezonansines bylas dėl neapykantos kurstymo, analizuojant ekspertų ir teismo argumentaciją dėl konkrečių pasisakymų turinio.

Kriminologo Mindaugo Lankausko pranešimas „Virtualaus žvirblio virsmas į juridinį jautį: neapykantos kalba internete“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“ 

Šiemet konferencijoje bus įteiktas pirmasis Lietuvos kriminologų asociacijos apdovanojimas žurnalistui/-ei už pastaraisiais metais viešoje erdvėje publikuotus geriausius ir kriminologinį diskursą labiausiai atitinkančius tekstus nusikalstamo elgesio ir bausmių temomis.

Išsamesnė informacija ir registracija info@kriminologija.lt, tel. 867008331.

 

dr. Gintautas Sakalauskas

Publikavo skiltyje Kriminologija, Nuomonės, Renginiai

Grotuotų langų fone į jus žvelgia jauni veidai plikomis galvomis, o po laikraštyje išspausdintomis  nuotraukomis – vardai, pavardės, gimimo metai. Ir tai – tikrai ne dešimtmečių senumo pavyzdys. Ko siekia laikraštis? Ne, ne sensacijų. Pagrindinis šių straipsnių ciklo tikslas – parodyti dramatišką jaunų vaikinų padėtį kriminalinės karjeros vingiuose atsidūrus įkalinimo įstaigoje.

Pripažinkime, pamačius tokius vaizdus kyla daug klausimų: ką duoda toks viešumas, ar jo reikia, kokius procesus jis iššaukia tolesniame tų žmonių gyvenime, palengvina integraciją ar ją apsunkina? O jeigu tokio viešinimo tikslas netgi nėra gerais norais grįstas, o tik paprastu piniginiu suinteresuotumu paviešinti, parodyti, pritraukti dėmesį, pasmerkti, pašiepti?

Kodėl Europos Taryba rekomenduoja imtis visų priemonių, kad teisės pažeidėjai būtų apsaugoti nuo įžeidimų, bereikalingo smalsumo arba viešumo? Juk viešumas galbūt kaip tik leidžia „įspėti“ visuomenę, sužinoti, atkreipti dėmesį į grėsmes, ar gal tai „taisomai“ veikia patį kaltininką? „Pakartotinis, aktualiu interesu gauti informaciją nebepagrįstas sunkios nusikalstamos veikos vaizdavimas televizijoje draudžiamas tuomet, kai jis kelia grėsmę kaltininko resocializacijai. Socialiai kaltininko egzistencijai gyvybiškai svarbus šansas integruotis į laisvą visuomenę ir visuomenės interesas jo resocializacija iš esmės yra svarbesni nei interesas tą nusikalstamą veiką toliau viešai analizuoti,“ – sako Konstitucinis Teismas. Deja, ne Lietuvos. Ir ši įžvalga padaryta dar 1973-aisiais. Konstitucinis Teismas šalies, kuri pagal žiniasklaidos laisvės indeksą užima gerokai aukštesnę vietą nei Lietuva, nors pas mus toks teismo (ne parlamentinės ar vykdomosios valdžios!) draudimas daug kam pasirodytų labai keistas.

Taigi svarbu gilintis, remtis tyrimais, kriminologine patirtimi, mėginti suprasti, kaip ir kuo gyvena žmonės visuomenėje ir šalia visuomenės, kaip juos veikia viešumas. Lengva ranka rašyti tekstai, garso ar vaizdo įrašai, turint didelę galią juos ką tik parašytus ar įrašytus iš karto plačiai paviešinti, gali iššaukti labai sunkius ilgalaikius procesus, netgi nepaisant (ir) gerų intencijų. Tas pavaizduotas kriminalinės būties lengvumas gali tapti sunkiai pakeliamu. Ilgainiui – mums visiems.

Dr. Gintauto Sakalausko pranešimas „Nepakeliamas kriminalinės būties lengvumas Lietuvos žiniasklaidoje“ balandžio 7 dieną bus skaitomas kasmetinėje Lietuvos kriminologų asociacijos konferencijoje „Nusikaltimai ir medijos: nepakeliamas būties lengvumas ar beprotiška gyvenimo skuba?“

Konferencijos programa